Kad suspėčiau į susitikimą su savim. Arba kitaip tariant, kad padaryčiau viską, ką reikia ir tada jau galėčiau gyventi.

Tačiau, tais atvejais, kai suspėdavau, pastebėjau, kad susitikti su savim, grynai egzistencialiai, nėra kažkas ypatingo. Kad joks pilnatvės jausmas neaplanko, netgi atvirkščiai, kažkaip jaučiasi tuščia aplink.

Pastebėjau, kad vis dėl to geriausia save jaučiu, kai mano kūnas yra vienokioj ar kitokioj išraiškoj. Rankos lysvėje, kojos ant miško tako, pirštai ant peilio, smulkinančio morkas, nosis ką tik ištrauktuose skalbiniuose, veidai vėjo glamonėse.

Labiausiai su savim susitinku buities veiksme. Tai kaip čia gaunasi? Aš skubinu visus tuos buities momentus, kad tik greičiau pasibaigtų, ir tuo pačiu, kai buitis pasibaigia, kažko liūdna, nėra ką veikti, tarsi nejausčiau savo gravitacijos centro. Be centro, svorio ir prasmės.

Jau keli metai, kaip esu eksperimente. Į kalendorių įsirašiau po vieną paprastą buities veiksmą, kuriam duodu valandą. Iš pradžių labai baisu, nes noriu nuolat tikrintis laikrodį, nes na gi viska reikia pabaigti skubiai, nes turiu suspėti… jau viršuje paaiškinau kur.

Bet po truputį smegenys apsiprato, suvokusios, kad vakarienei pagaminti turiu valandą. Ir kad tai yra daug laiko. Tiek daug, kad aš ne tik kad galiu sau leisti improvizuoti, bet ir turiu laiko akis paganyti į katiną, kuris išsimiegojęs ateina užkrimsti šalia. Aš galiu jį murkiantį paglostyti, po to nusiplauti rankas, pamatyti ant kriauklės stovintį kremą ir juo pasitepti rankas, vėl grįžti prie sriubos virimo. Tada į virtuvę įlekia vaikai “ mama, dar ne namo?”, sakau, dar ne. Ir abiems įduoda po traputį, nes iki vakarienės dar valanda. Surinku “myliu” ir vėl sau kuičiuosi su sriuba, nes žinau, kad turiu laiko. Turiu laiko gyvenimui va dabar!

Aš šiame eksperimente pastebėjau, kad davus sau laiko atsiduoti paprastam buities momentui, tas momentas nusidažo sodriausiom gyvenimo spalvom! Mes jį matom, jaučiam, užuodžiam, liečiam, girdim!

Vakar važiavau į parduotuvę dviračiu, prabanga, kurią galiu sau leisti, nes kalendoriuje įrašyta “apsipirkti valanda laiko”. O ne 15 min greitai nulėkus su mašina. Aš matau, kaip kyla ir leidžiasi koja ant pedalo, aš jaučiu vėją ant žandų, aš matau debesis danguje, aš girdžiu virš galvos kylančius lėktuvus. Skubėdama aš būčiau susikoncentravusi į greitį, rezultatą, į tai, kas manęs laukia po to. Žinodama, kad turiu valandą, aš paprastai ir natūraliai, be jokių ypatingų pastangų, susikoncentruoju į gyvenimą aplink mane.

Tai štai tokie atradimai. Davus sau laiko, elementariausiai buičiai, mus ištinka GYVENIMAS. Mes atrandam prasmę. Mes jaučiam tykų džiaugsmą, ramybę. Paprasčiausiai mindami dviračio pedalus. Arba rinkdami po namus išmėtytus daiktus. Tame momente, jeigu mes jo nenuvejam skubėdami, yra tiek dauuuuuug pilnatvės.

Kviečiu pabandyti patiems ir pasidalinti savo atradimais.

The post Kur dingsta mūsų laikas? appeared first on Tėvai ryšyje.