Paauglystė atkeliauja nuo 10 – 12 metų. Prasideda brendimas, išsiskiria lytiniai hormonai, keičiasi paauglio psichologinė būsena. Atsiranda noras būti savarankiškiems ir tapatintis su bendraamžiais.

„Paauglystei taip pat būdingi emociniai šuoliai, sprendimų kraštutinumai, negebėjimas įvertinti įvairių rizikų – nuo bandymų mesti mokyklą, užsidirbti pinigų, protestų dėl tėvų bandymų kontroliuoti elgesį iki ankstyvos motinystės bei pritapimo prie nusikalstančių grupių“ – sako psichologė Neringa Jankauskaitė.

Labai svarbu, priėjus šį raidos etapą, kalbėtis SU  mūsų vaikais, o ne jiems kalbėti.

Susitarimai ir ribos

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą.

Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Aktyvus klausymas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų.

Mums visiems reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“

Laikas kartu

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo vaikus kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį, tylėti kartu.

Nereiškia, kad jie sutiks su mumis pabūti. BET jie matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

https://youtu.be/TeemXeReWUc

Tikėti savo vaiku

Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti…Tokiais momentais apima bejėgystė ir nusivylimas. Ir vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti.

Šiuo gyvenimo etapu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikai jau suaugę, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė patys:).

Ko išmoko pasekmės?

Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą nuvešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas.

Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokti gyvenimo pamoką ir suprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad turėtų šalia ko išsiverkti arba garsiai trenkti durimis:).

The post (Iš)gyvenimo su paaugliais vadovas appeared first on Tėvai ryšyje.

Jų elgesys nuolat bėgioja tarp garsaus „aš jau nebe vaikas“ ir nebylaus „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Lyg ir atpažįstame savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojome, nebeliko.

Lieka vidinis pasimetimas ir liūdesys, kad nebėra, kaip buvo, ir kad neramu, kaip bus. Ar turime, kur šie jausmai yra priimami ir išklausomi be komentavimo ir patarimų, kur galima saugiai išsikalbėti ir išsiverkti?

Garsiai pasakojantis, jeigu nesuteikiame žodžiams per didelės prasmės, tarp žodžių esančiuose tylos tarpuose galime išgirsti visus reikiamus atsakymus, kylančius iš vidaus.

Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti suvokti, o kas gi jiems kyla iš vidaus.

Apačioje surinkau ir peržvelgiau iš tėvų lūpų surinktas situacijas, kurios dažniausiai kelia konfliktus namuose.

Susitarimų netesybos

„Kodėl nepadarei? Kodėl neparuošei? Kodėl nepasiklojai?“

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip ir mūsų vaikai tikriausiai gyvena nesvarumo būsenoje, kai nori, bet nebūtinai pavyksta atsistoti ant kojų. Kas padėtų paaugliams pasijusti labiau kontroliuojantiems savo gyvenimą? Jų pačių žodžiais sakant – „įtraukimas į namų susitarimų aptarimus“.

Tai nereiškia, kad turime leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Nesikalbėjimas, neatviravimas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti patys. Dažniausiai mes patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Pasidalinti patirtimi?“

Laiko kartu nebuvimas

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jiems mūsų pasiūlymai patiks, bet mūsų pavyzdžio dėka, paaugliai matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

Nepasitikėjimo stoka

„Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti“ – rašo tėvai.

Tokiais momentais sunku pasitikėti. Ir vis tik siūlau rinktis tikėti savo dideliais vaikais. Būti tais, kurie mato, įžvelgia, kas yra už maištaujančio elgesio. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai kartais yra nedaryti to, ko prašo tėvai.

Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje mūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo atlikti buotyje tų pačių dalykų, kurių kažkada jo prašėme mes.

Įvertinimo trūkumas

Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti gero. Mes tik galvojame, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama.

„Sūnus įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, iki kada gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad mes liūdni…“.

Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.

Tėvai sako vienaip, o daro kitaip

Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu.

Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus.

Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu.

Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.

The post Ką paaugliai galvoja apie tėvus appeared first on Tėvai ryšyje.

Paauglystės metai kelia įtampą tiek mums, tiek mūsų vaikams. Jausmas, kad ir ką sakytumėme, ar darytumėme, juos erziname yra gana dažnas svečias visuose namuose. Jų nuotaikų kaita ir irzlumas yra pastovesni už orą. Jų elgesys nuolat balansuoja tarp „aš jau nebe vaikas „ ir „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia „. Lyg ir atpažįsti savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojai, nebeliko. Svarbu pripažinti savo vidinį pasimetimą, liūdesį, kad nebėra, kaip buvo, kad neramu, kaip bus. Turėti erdvės, kur tie jausmai gali būti priimti ir saugiai išklausyti, išverkti, išbėgioti, išmegzti, išvaikščioti… Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti perprasti jų pasaulį.

Universalių receptų nėra, greičiau gairės, kurios gali duoti peno apmąstymams.

Susitarimai ir ribos

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, tai mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą. Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Aktyvus klausymas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Dažniausiai mums visiems tik reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“

Laikas kartu

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jis kažką su mumis darys. BET jis matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai pačiam to norėsis.

Tikėti savo vaiku

Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti… Tokiais momentais norisi rėkti ir trankytis keptuvėmis namuose į sieną. Ir vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė pats.

Ko išmoko pasekmės?

Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą vešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas. Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokyti gyvenimo pamoką ir susiprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad būtų pas ką ateiti ir išsiverkti, išsipykti, išsikalbėti.

Pastebėkite, kas veikia

Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti gero. Mes tik galvoja, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę ir ne santykyje su gyvenimu, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama. „Vaikas įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, ar gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad jūs suirzusi…“. Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.

Veikia tik pavyzdys

Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu. Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus. Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu. Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.

Norite daugiau? Klausykitės pokalbio su psichoterapeutu Vaidu Arvasevičiumi čia:

The post Kaip gyventi su paaugliais? appeared first on Tėvai ryšyje.