Tačiau tuo pačiu, mes tarsi nugręžiame žvilgsnį į kitus ir ieškome, kas ir kaip galėtų situaciją atliepti.

Gal įstatymų kūrėjai galėtų patobulinti įstatyminę bazę ?

Gal psichologai galėtų duoti patarimų, kaip tokių situacijų išvengti ?

Gal reikėtų stipriau apmokyti socialinius darbuotojus ?

Gal privalomi mokymai tėvams ?

Ir tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip, galėtų situaciją atliepti bus visą laiką mažiau negu tų, kurie esame paprasti klausytojai ir skaitytojai, ir tokių situacijų liudytojai.

O kaip gi mes ? 

Ar tikrai mes tokiose situacijose esame be vaidmens ?

Kai tragedija jau įvyko, padėti yra be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma. Išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ir ar tikslingai vaikas buvo paimtas iš mamos tolygu kelerių metų visų šeimos narių psichoanalizei su apytiksliu atsakymu į šį klausimą.

Mes visi gyvename bendruomenėje, nei vienas negyvename po vieną, vakume. Mes visi reguliariai susiduriame su tragedijų užuomazgomis šeimose. Tik joms neduodame dažniausiai atsako, nes atrodo, kad nelabai galime kažką pakeisti. Esame užimti savais reikalais. Negalvojame, kad jau taip blogai.

Sureaguojame tik į kraują. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau taip blogai, kad apie tai rašo laikraščiai ir kalba televizija. Nemokame reaguoti į neisterinį pagalbos prašymą. Nurašome tai tinginystei, nenorui stengtis, negabumui, perdėjimui, nemokėjimui susitvarkyti.

Kai mama sako, kad pavargusi ir eina iš proto, norisi ją paprotinti, kad susiimtų, nes vaikus augina vieną kartą ir tie metai ims ir prabėgs, ir po to gailėsis, kad nepasidžiaugė vaikais.

Kai kolega sako, kad per greitas jam tempas ir nespėja darbe, pasiūlome užsirašyti į kursus, kuriuose išmoks, kaip planuotis savo laiką ir būti greitesniu.

Kai gatvėje mašinos vairuotojas bando kelis kartus pasistatyti mašiną, ir sustabdo eismą, mes jeigu ne jam, tai visiems kitiems duodame žinoti, kad toks iš viso neturėtų važinėti.

Mes visi esame vieni kitų kaimynai, bendradarbiai, sesės, broliai, draugai, klasiokų tėvai. Mes visi, ta didelė minia, kuri klausosi laidų apie tai, kaip ir kas galėtų šeimų tragedijų situacijas atliepti, turime tiesioginį priėjimą prie tų mamų ir tėčių, kuriems sunku, kiekvieną dieną. Jie gyvena, dirba, važinėja mūsų socialiniame burbule.

Tai yra tie žmonės, kuriems mes patariame susiimti, sakome, kad praeis, vaikai greitai užauga, prašome pasitobulinti ir pakelti kvalifikaciją, kad spėtų su kolegomis, garsu signaliname gatvėje, kad greičiau važiuotų, kai persijungia šviesoforas.

Mums sunku girdėti jų tylų pagalbos prašymą. Mes negirdime pagalbos prašymo iš baimės būti išnaudotiems, kad jeigu jie nedarys, tai mums ant pečių užkraus, iš galvojimo, kad jeigu aš galiu, tai kaip jis negali, iš kito žmogaus matymo per tinginystės prizmę, iš pasimetimo ir kartais nemalonaus savęs atpažinimo to žmogaus situacijoje.

Kai jau bėga kraujas, tada kaip ir aišku, kad tikrai blogai. O visi simptomai iki to – velnias čia žino, gali būti ir kad simuliuoja, tingi. Mes vieni kitus ir save pačius nuolat stumiame link perdegimo. Dar truputį pasistenk, tikrai išeis. Daugiau, greičiau, toliau.

Grįžtu prie mūsų, diskusijų apie tai, kaip padėti, besiklausančiųjų, galios. Mes galime apsidairyti, čia ir dabar.

Kam aplinkui reikia apkabinimo ?

Kam šalta ?

Kas nepamaitintas ?

Kas neišgirstas ?

Viso pasaulio neišgelbėsime. Bet visam pasauliui gal ir nereikia mūsų pagalbos. O kažkokiam konkrečiam žmogui iš mūsų aplinkos palaikymo gali reikėti čia ir dabar.

Ir nebijokime išlepinti kito savo dėmesiu. Nebijokime, kad jis per daug atsipalaiduos.

Aplinkui apstu situacijų ir žmonių, kurie grūdina.

Kreivę reikia atsverti į kitą pusę.

The post Ar reikia paimti vaikus iš mamų? appeared first on Tėvai ryšyje.

Jų elgesys nuolat bėgioja tarp garsaus „aš jau nebe vaikas“ ir nebylaus „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Lyg ir atpažįstame savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojome, nebeliko.

Lieka vidinis pasimetimas ir liūdesys, kad nebėra, kaip buvo, ir kad neramu, kaip bus. Ar turime, kur šie jausmai yra priimami ir išklausomi be komentavimo ir patarimų, kur galima saugiai išsikalbėti ir išsiverkti?

Garsiai pasakojantis, jeigu nesuteikiame žodžiams per didelės prasmės, tarp žodžių esančiuose tylos tarpuose galime išgirsti visus reikiamus atsakymus, kylančius iš vidaus.

Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti suvokti, o kas gi jiems kyla iš vidaus.

Apačioje surinkau ir peržvelgiau iš tėvų lūpų surinktas situacijas, kurios dažniausiai kelia konfliktus namuose.

Susitarimų netesybos

„Kodėl nepadarei? Kodėl neparuošei? Kodėl nepasiklojai?“

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip ir mūsų vaikai tikriausiai gyvena nesvarumo būsenoje, kai nori, bet nebūtinai pavyksta atsistoti ant kojų. Kas padėtų paaugliams pasijusti labiau kontroliuojantiems savo gyvenimą? Jų pačių žodžiais sakant – „įtraukimas į namų susitarimų aptarimus“.

Tai nereiškia, kad turime leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Nesikalbėjimas, neatviravimas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti patys. Dažniausiai mes patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Pasidalinti patirtimi?“

Laiko kartu nebuvimas

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jiems mūsų pasiūlymai patiks, bet mūsų pavyzdžio dėka, paaugliai matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

Nepasitikėjimo stoka

„Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti“ – rašo tėvai.

Tokiais momentais sunku pasitikėti. Ir vis tik siūlau rinktis tikėti savo dideliais vaikais. Būti tais, kurie mato, įžvelgia, kas yra už maištaujančio elgesio. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai kartais yra nedaryti to, ko prašo tėvai.

Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje mūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo atlikti buotyje tų pačių dalykų, kurių kažkada jo prašėme mes.

Įvertinimo trūkumas

Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti gero. Mes tik galvojame, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama.

„Sūnus įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, iki kada gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad mes liūdni…“.

Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.

Tėvai sako vienaip, o daro kitaip

Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu.

Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus.

Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu.

Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.

The post Ką paaugliai galvoja apie tėvus appeared first on Tėvai ryšyje.

Sąrašas tikrai nebaigtinis. Tad rūpinimasis savimi nuskamba kaip dar vienas darbas, kurį reikia įterpti į savo ir taip užimtą dieną.   Ar galim pabandyti visi kartu į rūpestį savimi pažvelgti iš lengvai kitokios perspektyvos?

Rūpintis savimi, jokia prabanga, tai būtinybė, kuri leis mums pasirūpinti kitais ir atliepti mūsų vaikų poreikius. Juolab, kad tam tikrai nereikia daug laiko ar finansų, labiau mūsų pačių sprendimo ir palaikančios aplinkos.   Mes turim lygiai tiek pat poreikių kaip ir vaikai. Mums reikia artimų santykių su kitais suaugusiais, laiko vieniems, nedalomo laiko sau, laiko higienai ir aktyvumui, laiko mėgstamai veiklai.

Tėvams, auginantiems mažus vaikus, šis sąrašas gali pasirodyti neįveikiamas, tačiau pasvarstykime – ar būnant tėvais tikrai turime aukoti ir savo poreikius? Galbūt laikinai apriboti, taip, tačiau ne su visam atsisakyti. Susitelkus į tinkamos pusiausvyros paieškas, palaipsniui atrasime erdvės, kurioje galime daryti pertraukas nuo savo vaikų, pasikrauti energijos ir pajusti prasmės.  

Ir eidami pasivaikščioti meskime iš galvos mintis, jog tai yra savanaudiška. Anaiptol, moksliniai tyrimai vienareikšmiškai tvirtina, kad tėvams, kurių poreikiai patenkinti, lengviau:

– Išbūti su sudėtingu vaiko elgesiu

– Išlikti ramiais įtemptose situacijose

– Mėgautis ir džiaugtis vaikais  

Kai atsiduriame situacijoje, kai mūsų ir vaiko poreikiai nesutampa, galime užduoti sau keletą  klausimų: ko reikia mano vaikui? Ko man reikia? Ar jie gali palaukti? Ar aš galiu palaukti? Ar yra būdas mums abiem patenkinti savo poreikius? Aiškiai išsakyti savo mintis ir jausmus pirmiausia sau, o tada tinkama kalba juos perduoti vaikui. Įdomu, kad taip elgdamiesi, mes mokome vaikus atpažinti jų pačių jausmus, rodome jiems, kad mes visi esame svarbūs ir modeliuojame rūpinimosi savimi pavyzdį. Tokį, kokio galbūt nematėme patys savo vaikystėje.

Beje, tai viena dažniausių priežasčių, kodėl rūpinantis savimi kyla kaltės jausmas – tiesiog mes nematėme kaip tai daroma.   Itin svarbu priminti sau, kad kai savo jausmus ir poreikius užgniaužiame, kai esame nuolat įsitempę, tai gali sukelti stiprų irzlumą, pyktį, taip pat paveikti mūsų miego ir valgymo įpročius. Kai jausmai ignoruojami ilgai, gali kilti nerimas, depresinės mintys. Tai  ypač aktualu tėvams, kurie jaučiasi vieniši (gal net rūpinasi vaikais vieni), stokoja emocinės paramos, neturi kas išklauso arba patiria kitų didelių streso veiksnių, įskaitant skyrybas, ginčus, finansinius rūpesčius ir pan.  

Rūpinimasis savimi neturi vieno universalaus recepto, kiekvienam jis labai skirtingas. Svarbu, matyti visumą, kad visumoje mūsų fiziologiniai, emociniai, socialiniai poreikiai būtų išgirsti ir patenkinti. Patys paprasčiausi būdai atliepti savo poreikius, yra prieinami visiems tėvams:  

·         Eikite miegoti anksčiau, pavalgykite, gerkite daug (tikrai daug) vandens – atrodo taip banalu, bet tai įtakoja pusę mūsų dienos nuotaikos svyravimų.

·         Būkite kontakte su kitais tėvais (bendrystės grupėse, gyvai, telefonu) – tokia bendrystė leidžia pajusti, kad tai, kas vyksta mano gyvenime yra visiškai normalu. Žinojimas, kad pas visus būna visaip, išlaisvina!

·         Stenkitės reguliariai sujudinti savo kūną: įskaitant pasivaikščiojimą ar bėgiojimą, pasivažinėjimą dviračiu, šokių vakarėlį savo namuose, šokinėjimą ant batuto, dūkimą su vaikais, jogą, naminių gyvūnų vedžiojimą..!

·         Darykite trumpas penkių minučių kvėpavimo pratimų pertraukėles – užmerkite akis ir su kiekvienu įkvėpimu išgirskite kitą garsą savo aplinkoje, labai tinka, kai aplinkui vaikai, garsai tada garantuoti…:)

·         Praleiskite laiką gamtoje, kieme, darže, suleiskite rankas į žemę. Galite pasinaudoti ir vaikų smėlio dėže.

·         Kiekvieną rytą pradėkite išvardindami 3 dalykus, už kuriuos esate dėkingi.

·         Praleiskite kokybišką laiką su savo partneriu ar draugu, kur vienas kito dėmesingai klausote, be komentarų, patarimų.

Mes visi susiduriame su sunkumais. Nei vieni namai neišvengia įtemptų situacijų, stiprių emocijų ar abejonių. Mums visiems kyla klausimų, kaip geriau pasielgti ir reaguoti. Labai svarbu nelikti vieniems ir rasti saugią erdvę, kurioje galima apie tai kalbėtis.

The post Ką reiškia rūpintis savimi, auginant vaikus? appeared first on Tėvai ryšyje.