Tos mamos, kurios užgirdusios frazę ”tai paprašyk vyro pagalbos“ nori sviesti lėkštę į sieną, pakelkite ranką. Oi, per daug čia mūsų!!! Padarom atvirkščiai, pakeliam rankas tos, kurios nenori nieko svaidyti, užgirdusios, kokie šaunūs jų vyrai, nes joms padeda auginti vaikus. Na va, iš karto aiškiau, pakeltų rankų beveik nėra.

Kodėl toks nekaltas patarimas taip greitai išveda iš pusiausvyros? Nes, na, juk pagalbos tai tikrai reikia auginant vaikus. Bemiegės naktys, pirmi dantukai, nesibaigiantys sauskelnių keitimai, pilvuko diegliai, pirmi nukritimai, pirmi nubrozdinti keliai, pirmas pyktis, emocijų audros, „ne, ne, ne, aš pats“ – kaip dažnai auginant vaikus norime, kad estafetę perimtų kažkas kitas, o mes turėtume valandėlę atsipūsti, arba kad bent jau šalia būtų žmogus, su kuriuo visais šitais pirmais (ir ne tik) kartais galėtume pasidalinti.

Jeigu reikėtų surasti giliausią ir skaudžiausią priežastį manyje, kodėl taip erzina pasiūlymas prašyti vaikų tėčio pagalbos, tikriausiai tai būtų jausmas, kad jeigu aš turiu pas savo partnerį prašyti pagalbos, tai vadinasi aš vaikus auginu iš tiesų viena. Jie – mano, aš viena už juos atsakinga, ir kai jau nesusitvarkau, tada žinau, kad galiu kreiptis pagalbos į vaikų tėtį. Bet kai tik ir vėl situacija pagerės, žinau, kad ir vėl būsiu visame tame viena. Ir iš to kyla bejėgystė, nusivylimas, pyktis, susierzinimas, jausmas, kad esu tarsi apgauta ir išnaudojama, na ir visa tai mane skatina svaidyti puodus į sienas vien apie tai pagalvojus.

Kada nors savęs klausėte, iš kur atsirado šis požiūris, kad mamos turi prašyti vyrų pagalbos auginant jų abiejų bendrus vaikus? Kad vyras padės paprašytas, arba, kad mano vyras mums padeda, arba kad maniškis nepadeda net paprašius?…

Daugelį amžių vienintelis tėčių vaidmuo buvo finansiškai išlaikyti šeimą. Kai tuo tarpu mamos vaidmuo buvo rūpintis vaikais ir namais. Tėtis vaikų auklėjime dalyvaudavo tik tada, kai reikėdavo drausminti ar nubausti vaiką. Dažnai užtekdavo mamos grasinimo vaikams papasakoti tėčiui apie netinkamą elgesį ir elgesys liaudavosi. Ilgą laiką fizinis smurtas daugelyje kultūrų buvo laikomas normalia ir tinkama drausminimo forma ir dažniausiai iš tėčių būdavo tikimasi, kad jie bus to drausminimo taikytojais.

Laikai pasikeitė! Ar tikrai? Na gerai, laikai keičiasi, po truputį, pamažu. Šiandien tėčiai vis labiau įsitraukia į vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Taip pat išaugo ir šeimos struktūrų įvairovė. Apsidairę pamatysime aplinkoje vienišų tėčių, išsiskyrusių tėčių, patėvių, įtėvių, biologiškų tėčių, tos pačios lyties tėčių. Tikriausiai šis socialinis kontekstas yra taip pat labai svarbus faktorius, kuris lemia tėčių įsitraukimo į šeimos gyvenimą suaktyvėjimą, nes daugėja situacijų, kuriose tėčiai tampa pagrindiniais arba net vieninteliais tėvais, auginančiais vaikus.

Šiuolaikinės šeimos struktūra skiriasi nuo tradiciškai mums iki šiol pažįstamos šeimos, kur du jauni skirtingų lyčių žmonės susituokę užaugindavo vaikus ir nugyvendavo kartu iki gyvenimo pabaigos. Šiandien dauguma žmonių nejausdami pilnatvės poroje ieško savo asmeninės laimės, net jeigu to kaina – skyrybos ar vieniša tėvystė.

Ilgą laiką skyrybos buvo tabu, net ir tais atvejais, kai tarpusavio santykiai būdavo visai prasti, bet vis labiau ir labiau suvokiama ir priimama, kad vaikams svarbiau už tėvus po vienu stogu yra sveika psichologinė ir emocinė aplinka namuose. Ir net jeigu tėvai gyvena kartu, galbūt ryte į darbus keliauja mama, o namuose lieka ir augina vaikus tėtis. Jau minėjom išsiskyrusius tėčius, patėvius, įtėvius, tos pačios lyties tėčius – kiekvienas iš šių vaidmenų atneša skirtingų iššūkių ir tik dar kartą įrodo, kad tėčio vaidmuo nėra prisidėti ar padėti, nes yra daug situacijų, kuriose tėtis yra vienintelis suaugęs, kuris rūpinasi vaikais.

Ir net jeigu vaikus augina du suaugę žmonės, tėčio vaidmuo vis tiek yra esminis : vaikai biologiškai ateina per mamos kūną, tarsi suaugę su juo, tarsi tokiame savaiminiame instinktyviame ryšyje, todėl ypatingai yra svarbus vaikams santykis su tėčiu, o santykis reiškia laiką kartu.

Kaip sakė lapė Mažajam Princui, tai štai kodėl mes vieni kitiems svarbūs, nes mes leidžiame laiką kartu, mes būname vieni šalia kitų, mes pastebime vieni kitus, mes jaukinamės vieni kitus santykyje :

„— Jeigu nori turėti draugą, prijaukink mane!

— O ką dėl to reikia padaryti? — paklausė Mažasis princas.

— Reikia kantrybės, — atsakė Lapė. Iš pradžių atsisėsk štai ten, atokiai, ant žolės. Štai taip. Aš kartais į tave akies krašteliu žiūrėsiu, o tu tylėk. Bet kiekvieną dieną atsisėsk vis arčiau…“

Ar reikia ruoštis tapti tėčiu? Jeigu prieš keliasdešimt metų tėčiai seminaruose ir susitikimuose buvo retas svečias, tai šiandien jau nieko nestebina į paskaitą apie tėvystę atėjęs tėtis. Tikiu, kad vis dar gali būti nedrąsu apie tai papasakoti darbdaviui, prašantis išleisti iš darbo, ar net draugų tarpe, bet pasiryžus ir nuėjus, galima pamatyti ir suprasti, kiek daug visko mūsų laukia tėvystėje, ir suvokti, kad tėvystė iš tikrųjų bus susitikimas su mumis pačiais. Nes tik susitikę su savimi, mes galim tikrai susitikti su kitu.

Tėčiai, taip pat kaip ir mamos, tėvystę turi prisijaukinti, o tai padaryti lengviau, jeigu tėčiai nuo pat pradžių ruošiasi kūdikio gimimui arba vaiko atėjimui į šeimą. Laikas, praleistas ruošiantis tapti tėčiu, turi tiesioginės įtakos tėčių įsitraukimui gimus kūdikiui. Emocinis ir fizinis pasiruošimas vaiko atėjimui į šeimą yra svarbus bet kokios struktūros šeimose ir be(si)laukiant bet kokio amžiaus vaiko.

Suplanavus šeimos pagausėjimą, moteriai besilaukiant, dažnai vyrai gali jaustis taip, tarsi jie iš tikrųjų nepriklausytų šiam naujam pasauliui. Gyvybė gyvena ne jų kūne, šeimos laukiantį pasikeitimą sunkiau užčiuopti. Lankyti kursus gali būti gėda, darbdaviai nebūtinai išleis darbo metu – vyras nėštumo metu, atvirkščiai, gali panirti į visai naujus projektus ir užsiėmimus, kad nereikėtų susidurti su viduje kirbančiu nerimu.

Kai negalime kontroliuoti, kas vyksta mūsų aplinkoje, mes dažnai susirandame naujų veiklų, kurios padeda atgauti kontrolės jausmą, taigi tėčių užimtumas nėštumo laikortarpiu gali byloti apie jų bandymą per išorinius veiksnius vėl pasijusti padėties šeimininkais. Patiriami jausmai ir emocijos tiek mamai, tiek tėčiui yra nauji, todėl labai svarbus yra tarpusavio santykis ir kalbėjimasis. Kuo laisviau vyks diskusija įvairiais klausimais, kuo daugiau bus atliepta baimių, įsitikinimų, aptarta įvairių situacijų besiruošiant vaiko atėjimui, tuo paprasčiau bus ir lengviau pajausti ir susikurti sau vietą tėvystėje.

Visai nesvarbu, kuo kiekvienas nuspręs rūpintis namuose, svarbiausia, kad tėvai pasiektų susitarimo, kuriuo jie abu būtų patenkinti. Ruošdamiesi tėvystei, tėčiai supranta, kiek daug skirtingų faktorių įtakoja požiūrį į vaiką. Visų pirma tai, kaip jie patys buvo auklėjami. Dažnai mes patys nesuvokiam, kodėl elgiamės ar reaguojame vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, kai kuriems tėčiams gali būti labai sunku susidurti su savo vaikų pykčiu, jei jie patys niekada negalėjo pykti ant savo tėvų.

Taip pat greitai yra susiduriama su suvokimu, kad tėvystė yra didesnė ir apimanti daugiau sričių, negu mes iki tapdami tėvais įsivaizdavome. Net ir ruošiantis tėvystei, neįmanoma iki galo įvertinti pokyčių, kuriuos kūdikis atneš į šeimą. Kai kurie tėčiai gali bandyti ir toliau gyventi taip, lyg niekas iš tikrųjų nebūtų pasikeitę. Gali reikėti laiko, kol tėčiai pajus glaudų ryšį su savo kūdikiu. Dabar jau niekam nebe paslaptis, kad pogimdyminės depresijos gali kamuoti ir tėčius. Iš tiesų, kūdikio gimimas tėčiui gali būti dar stipresnis potyris nei mamai.

Tėtis gali jaustis nereikalingas, ypač jei jam neleidžiama dalyvauti ankstyvoje kūdikio priežiūroje, nes „mama žino geriau“. Kartais būna atvirkčiai, tėtis tarsi pradeda konkuruoti su mama, jis įsitraukia į kūdikio priežiūrą ir namų ruošos darbus taip, kad mama pradeda jaustis šiek tiek išstumta. Abiems tėvams svarbu stengtis pasiekti pusiausvyrą santykyje ir tėvystėje. Vaikai nuskaito visas tėvų emocijas – pajutę tėvų įtampą ją išjaus kaip savo.

Pusiausvyros paieškos nėra lengvos, jos mus lydi, net kai vaikai jau suauga ir palieka namus – tada tariamės dėl santykių su anūkais. Lengviausia mėgautis darna ir harmonija, kai iš anksto susitariame dėl vaikų priežiūros darbų pasiskirstymo. Kuo mažiau reikės dėl visko derėtis jau vaikui gimus, tuo lengvesnė bus buitis, ir tuo mažiau progų – konfliktams.

#1 finansinis indėlis

Auginant vaikus svarbus abiejų tėvų dalyvavimas. Kiekvienai šeimai reikia pajamų ir jas gali į šeimą parnešti vienas iš tėvų arba abu, pagal bendrą susitarimą. Nėra jokių gairių, kurias reikia atitikti, vienintelis kriterijus yra tai, kad susitarimas tiktų abiem tėvams. Susitarus dėl pajamų, svarbu nepamiršti, kad namų ir vaikų priežiūros pareigos turi gulti ant abiejų tėvų pečių. Nebūtinai po lygiai, nebūtinai kiekvieną dieną ar kiekvienoje situacijose, vėlgi svarbu išlaikyti patį principą, kad priežiūroje lygiomis teisėmis dalyvauja abu tėvai, o tarpusavio namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų pasiskirstymas yra jų susitarimo klausimas.

# 2 emocinis indėlis

Vaikui svarbu jausti abiejų tėvų dėmesį. Žinoti, kad tėvai pažįsta jo turimus draugus, žino, kas jam kelia nerimą, kokius žaidimus mėgsta žaisti kieme, apie ką svajoja, kur reikia palaikymo, kaip sekasi mokykloje, kas ten domina. Auginant vaikus dviese, galima būti su vaikais paeiliui, keičiantis, ginčus spręsti su vienu iš tėvų, eiti miegoti su kitu, kad prireikus, kitas suaugęs galėtų pakeisti, tą, kuris jau pavargo. Vaikui reikia žinojimo, kad kai jam prireiks, vienas iš tėvų bus šalia, visai nesvarbu, ar tai mama, ar tėtis, ir tuo pačiu labai svarbu, kad vyktų kaita, kad šalia nebūtų visada tas pats vienas iš tėvų, vaikui svarbu žinoti, kad gali pasitikėti abiemis tėvais, kad jie abu bus šalia, kai reikės.

# 3 laiko kartu indėlis

Vaikams nereikia naujausių technologijų ar brangių dovanų. Jokios dovanos ar pramogos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto ryšio su tėvais. Vaikams svarbiausia leisti laiką kartu su tėvais. Ir visai nesvarbu ar kartu grosite, ar eisite pasivaikščioti, ar žiūrėsite filmą, sportuosite, supsitės žaidimų aikštelėje, piknikausite kieme, žaisite kartu su kaladėlėmis, spalvinsite ar piešite bendrą piešinį, važinėsitės dviračiais, gaudysite drugelius, laikysitės už rankų, gaminsite valgyti. Jeigu vienas iš tėvų dirba, grižus dirbančiam tėčiui ar mamai namo, tai gali būti puiki proga praleisti laiką visiems kartu, bendrystėje, lėtai, pastebint vienas kitą.

# 4 tėčio laiko tik su vaiku indėlis

Labai svarbu suteikti laiko ir erdvės vyrui vienam pabūti su vaikais, be mamos. Tėtis gali skaityti knygeles, apkamšyti prieš miegą, iškrauti indaplovę su vaikais, padėti susiruošti užkandėlę į mokyklą, apsipirkti, ruošti vakarienę su vaikais, kai tuo tarpu mama išeina pasivaiksčioti, ilsisi, sportuoja, skaito knygą viena.

Leiskime tėčiui su vaikais būti taip, kaip norisi jam, kaip norisi jiems kartu. Tas laikas turi būti jų ir apie juos. Tėčiai dažnai laiko prioritetais pramogas ir smagų laiką su vaikais, kai tuo tarpu mamos labiau koncentruojasi į rūpinimąsi vaiko buitimi, palikime laisvę apsispręsti jiems! Kai tėtis aktyvus šeimoje, leidžia laiką su vaikais, domisi jų pomėgiais, yra parama vaikams – pasinaudokime tais momentais ir pasirūpinkime savimi, skirkime laiko sau, pasitikėkime, kad jie abu ras būdų, kai nenusisukti galvos ir pasibūti kartu. Berniukams tėtis yra svarbus vyriškumo pavyzdys, o mergaitėms artimas santykis su tėčiu atneša pasitikėjimo ir saugumo.

Vaikams tėčio palaikymas yra ypač svarbus stresinėse situacijose: kai kažkas nepavyksta, kai negaunamas rezultatas, kai žeidžia aplinka. Mamos tokiose situacijose pačios sureaguoja labai emocingai, joms tarsi skauda už vaiką ir su vaiku. Tėčiai dažnai būna racionalesni, jie labiau išlaiko šaltą protą ir dėmesį kreipia į situacijos sprendimą. Jeigu mamos vaikus moko, kaip priimti jausmus ir kaip būti suprastam ir atjaustam, tai tėčiai moko “o kas po to”, tai yra kaip konkrečiai šitoje situacijose elgtis toliau, ką daryti, kaip ieškoti sprendimų, kaip nesusitapatinti su jausmu ir nepasiduoti bejėgystei.

# 5: darnių ir šiltų santykių šeimoje indėlis

Tėvystė yra taip pat apie vienas kito palaikymą. Mes visigyvename dideliuose kūnuose, o viduje dažnai jaučiamės kaip vaikai. Ir visi tėvystės patarimai, kuriuos norime įgyvendinti su savo vaikais, mes juos visų pirma turime prisitaikyti sau, kaip suaugusiam žmogui. Todėl, kad vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio, o ne iš to, ką jiems sakome daryti, kai mes darome visai atvirkščiai. Jeigu vaikus mokome draugystės, vadinasi turime savo partneryje pastebėti tai, ką jis daro gerai ir būti dėkingais už tai. Beje, tai, ką pastebime, (pagal kažkokį tai kvantinės fizikos dėsnį, iki galo nesuprastą ir nepagrįstą, bet veikiantį, o tai svarbiausia ) dauginasi, vadinasi jeigu pastebėsime, kas mums teikia džiaugsmą, džiaugsmo šeimoje ir turėsim daugiau. Ir šiaip, žmogiška, bet pagyrimas ir pripažinimas veikia geriau, negu kritika. Matydami, kaip tėvai palaiko vienas kitą, vaikai augs turėdami nuostabų pavyzdį praktikoje, kaip būti santykyje su kitu žmogumi, kaip išlaikyti šilumą ir pagarbą, net ir ypatingai, kai nesutariame ir į gyvenimą žiūrime skirtingai.

# 6: palaikymo indėlis

Mes visi mokomės būti tėvais. Iš vaikystės atsinešame tam tikrų įgūdžių, lūkesčių, auklėjimo modelių, bet nebūtinai jie mums tinka auginant savo vaikus, tad gali tektis visko mokytis iš naujo. Be to, niekas negali iš tikrųjų paruošti tėvystei, nes tėvystėje mus iš tikrųjų nuolat ištinka ne situacijos, o emocijos kylančios tose situacijose. O tam žemę iš po kojų išraunančiam jausmų uraganui pasiruošti nelabai įmanoma… Neišvengiamai bus klaidų, būsime pavargę, nusivylę. Kuo anksčiau pasirūpinsime turėti savo aplinkoje erdvę, kurioje galima patikimam žmogui atiduoti visus jausmus, kylančius tėvystėje, kurioje bus, kas saugiai juos priima, išklauso, tuo labiau galėsim tėvyste mėgautis ir joje atsipalaiduoti. Jeigu tai susikuriame ir turime poroje- puiku, jeigu ne, ieškokimės draugų, kitų mamų ir tėčių, tėvų palaikymo grupių – tėvystė niekada nebuvo lengva ją nešantis tik ant vieno žmogaus pečių.

The post Kodėl tėčiai neturi padėti auginti vaikų? appeared first on Tėvai ryšyje.

Pirmieji metai po kūdikio gimimo yra intensyvių fizinių ir psichologinių pokyčių metas. Moteris turi iš naujo susipažinti su kūnu, prisijaukinti žindymą. Abu tėvai greičiausiai kenčia nuo miego trūkumo ir bendro netikrumo, nežinojimo, nuovargio jausmo, todėl atsiranda intymus, emocinis ir fizinis nutolimas. Keičiasi ir kiti reikšmingi iki tol turėti santykiai. Pavyzdžiui, seneliams įsitraukiant į vaikų auginimą pastebime savyje jausmų sąmyšį, susijusį su mūsų pačių vaikyste ar santykiais su tėvais. Bendravimas su draugais irgi keičiasi dėl kūdikio priežiūros poreikių ir naujų prioritetų. Tai paaiškina, kodėl dauguma porų, kartu arba individualiai, išgyvena tapatybės krizę per pirmus buvimo tėvais metus.

Mokslų daktaras, porų terapeutas Johnas Gottmanas 2019 metais žurnale „Journal of Family Psychology“ paskelbė tyrimą, kurio metu pastebėjo, kad 67 proc. porų, susilaukusių kūdikio, patiria nusivylimą tarpusavio santykiais, poroje atsiranda priešiškumas, nuoskauda, vienišumo jausmas. Kodėl kartais taip ilgai lauktas šeimos pagausėjimas suteikia tiek daug išbandymų? Kodėl tarsi naujoje šviesoje pamatome patys save ir savo partnerius? Kodėl kartais atrodo, kad nebežinome, kas esame ir su kuo gyvename?

Aš pati tapusi mama pirmą kartą pagalvojau, kaip galėjau taip netikusiai išsirinkti vyrą. Jis nieko nesupranta apie vaikų auginimą. Jis viską daro atvirkščiai. Jis nesureaguoja taip greitai, kaip reikėtų. Jam nerūpi esmė ir ribos, ir ritmas. Jis tik užsiima žaidimais su vaikais. Kaip aš anksčiau nepamačiau, kad mes neturime nieko bendro? Iki šiol prisimenu pirmą naktį namie su vaiku, pirmą maudymą, pirmą atpylimą, pirmą pilvo skausmą, pirmą nepaaiškinamos kilmės širdį veriantį vaiko verksmą… Suvokimą, kad niekas negali paruošti tokiam jausmui.

Pradėjau skaityti knygas, klausiausi tinklalaidžių pokalbių, ieškojau atsakymų visur, kur tik galėjau. Kodėl taip slegia krūtinę? Kodėl jaučiuosi kalta, nepakankama, bejėgė, vieniša? Kodėl pykstu ant visų, bet labiausiai ant savęs? Vis daugėja visuomenėje mamas palaikančių grupių ir iniciatyvų. Tėčiai tokių turi labai mažai. Gajus įsitikinimas, kad tėvystėje svarbios žinios, o palaikymo reikia tik silpniems. Arba kad viskas tėvystėje turi išeiti savaime, nes juk vaikus auginame nuo neatmenamų laikų, tad kas ten gali neišeiti? Taip pat kad byra tik tos santuokos, kurios jau ir taip šlubavo dar prieš atkeliaujant vaikams.

Tačiau J.Gottmanas savo tyrime taip pat pabrėžė, kad naujas mamos ir tėčio vaidmuo turi tiesioginę įtaką poros santykiams. Čia panašiai, kaip būna, jeigu dirbame kartu, – po darbo neišspręstus klausimus parsinešame namo ir pykstamės dėl darbo namuose. Tapus tėvais nesutarimai dėl vaikų auklėjimo persikelia į pagrindinius poros santykius. Ir to labai sunku išvengti, nes biologiškai mamos ir tėčiai nori vaikus auklėti skirtingai. Mamos daugiau augina, tėčiai daugiau žaidžia.

Tikriausiai esate girdėję posakį „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kiekviena pabaiga gali būti ko nors stipresnio pradžia. Kiekviena krizė gali būti galimybė gyventi darniau. Santykių, poros, tėvystės keblumai gali būti proga paklausti savęs ir partnerio, ko mes iš tikrųjų norime gyvendami kartu. Ar kada nors esate savęs paklausę, kam man reikalingas vyras arba žmona? Atsakymas atrodo toks savaime suprantamas. Kad jausčiausi mylima (-as), kad kas nors būtų šalia, vienai (-am) liūdna, dviese smagiau.

Atsakymuose užšifruotas didelis lūkestis, kad mūsų partneris padarytų mūsų gyvenimą laimingą. Tam vaikeliui, kurį supame ant rankų ir norime jam visa ko geriausio, net slogiausiame sapne nelinkėtume, kad po kokių 30 metų jo gyvenimas virstų nuolatinėmis pastangomis padaryti ką nors kitą laimingą. Tai kodėl to tikimės iš savo partnerio? Juk gyventi, kad kitą žmogų padarytum laimingą, vadinasi, nelabai turėti kada gyventi pačiam.

Į mūsų gyvenimą atėję vaikai padeda pamatyti mūsų pačių ribotumą. Geriausias vyras negalėtų už mane išsimiegoti ar pavalgyti, arba atsigerti. Taip pat jam neišeitų nurašyti mano neadekvatumo jausmo, kuris dažnai aplanko motinystėje. Jam taip pat nepavyktų atrasti mano savirealizacijos jausmo. Jam net neišeitų manęs nuraminti, nes mane nuramina išklausymas, o jis nori padėti patardamas arba padaryti už mane.

Supratau, kad į vyrą buvau sudėjusi tiek daug savo neišspręstų poreikių patenkinimo. Ir jeigu būnant dviese galima nepastebėti, kad tai tik iliuzija, ir nuolat palaikyti tą romantinį įsivaizdavimą, kad vyras mane daro laimingą, kai tampame tėvais, tas šydas plyšta. Kai gimus vaikeliui ateina reguliarus neišsimiegojimas, nuovargis, neprivalgymas, skubėjimas, įtampa, pyktis, apsilankymas duše ir tualete tik greitosiomis ir atidarytomis durimis, labai aiškiai ir skaudžiai pamatome savo pačių ir mūsų partnerių žmogišką ribotumą. Paprasčiausiai negalime patenkinti savo pagrindinių fiziologinių poreikių, ką jau kalbėti apie kito asmens padarymą laimingu.

Žinau, kad apstu patarimų, kaip tapus tėvais susitarti dėl naujos šeimos rutinos, pasidalyti namų ruošos darbus, įtraukti tėtį į kūdikio priežiūrą, nenusisukti vienam nuo kito, reguliariai kalbėtis, pasirūpinti laiku kartu, kuriame nebus vaikų, išlikti aktyviems, pailsėti, eiti į pasimatymus, ir visi šie patarimai yra aukso vertės. Tikrai svarbu patenkinti pagrindinius fiziologinius ir emocinius poreikius. Tačiau man atrodo, kad nepaklausus savęs giluminio klausimo – kodėl aš iš esmės esu su šiuo žmogumi? – visa kita tebus pleistrai ant pūliuojančios žaizdos.

Aš savo atsakymą atradau klausydamasi vienos konferencijos. Ten nuskambėjo atsakymas: „Man vyras reikalingas tik dėl vieno – kad turėčiau ką mylėti.“ Iki šiol prisimenu, kaip tai išgirdus protas nualpo, o širdis išsiplėtė ir sušildė krūtinę. Tada pajutau, kad čia mano atsakymas. Tas, kurio ieškojau. Aš tai pritaikiau vaikams, draugams, tėvams. Man visi šie žmonės reikalingi dėl vienintelio tikslo – kad AŠ turėčiau KĄ mylėti. Jie neturi būti kitokie, negu yra, jiems nereikia man patikti ir įtikti, jie yra laisvi gyventi taip, kaip jiems sako širdis. Aš į santykį ateinu dalytis tuo, ko turiu daug. O kad turėčiau kuo dalytis, turiu pasirūpinti aš pati, tai nėra niekieno darbas ar atsakomybė, išskyrus mano pačios.  

Labai svarbu kiekvienam atskirai ir kartu išsiaiškinti, kodėl mes esame kartu. Stipriuose santykiuose partneriai palaiko vienas kitą ir gerbia savo partnerio tikslus, vertybes ir svajones. Ir tai nereiškia, kad jos turi sutapti. Mes galime turėti skirtingas svajones ir kartu užtikrinti, kad abiejų svajonės svarbios ir joms yra skirta erdvė ir laikas egzistuoti. Siekiant sustiprinti bendrą santykių prasmę labai svarbus laikas kartu – vakarienė, arbatos gėrimas, pasivaikščiojimas, juokas, stalo žaidimai, šuns išvedimas, pabuvimas prisiglaudus, kalbantis… Daug svarbiau yra reguliarumas negu trukmė. Kasdienės 20 minučių kartu abipusio ryšio jausmą maitins stipriau negu savaitinė valanda ar metinės atostogos. Reguliarus laikas kartu sukuria palankesnes sąlygas draugystei ir intymumui.

Laimingi partneriai visą gyvenimą mokosi vienas apie kitą, yra smalsūs, emociškai atviri. Tai savo ruožtu palengvina grįžimą į intymius santykius po gimdymo. Intymūs santykiai pirmiausia yra santykiai, o kad santykiuose atsipalaiduotume, reikia pasitikėjimo kitu žmogumi. Pasitikėjimą labiausiai stiprina žinojimas, kad kitas žmogus mūsų neišduos. Net kai manys, kad jis teisus, net kai kils ginčas, net kai jaus nuoskaudą. Nesmurtinė komunikacija, arba taikus konfliktų valdymas, yra darnių santykių pagrindas. Kai net kilus konfliktui mes ne puolame vienas kitą, o atsiveriame, sutelkdami dėmesį į savo jausmus. Užuot sakę: „Aš pykstu, kad neišnešei šiukšlių“ arba „Aš pykstu, nes grįžai vėlai“, sakome: „Man apmaudu, kad šiukšlės nebuvo išneštos“ arba „Man liūdna, nes jau vėlu, o taip norėčiau su tavimi pasikalbėti.“

Žinoma, nepaisant to, kad stengsimės bendrauti taikiai, konfliktų vis tiek bus. Padažnėjus pulsui ir užplūdus emocijoms turime išmokti atsitraukti. Pasakyti: „Man reikia pertraukos, pratęsime diskusiją vakare, gerai?“ Atsitraukti, kad galėtume nusiraminti, sugrįžti į save, prisiminti tai, kas mums santykiuose brangu. Ir tik tada labai aiškiai išsakyti, ko tuo metu reikia, – išsikalbėti, būti išklausytiems, įžvalgų, supratimo, apkabinimo… Kalbėti apie save, nekaltinti kito.

Santykiai yra dvipusio eismo gatvė. Tai organiškas, kintantis reiškinys, priklausantis nuo mūsų vidinių išteklių, nuotaikos, noro dalyvauti. Santykiuose nuolat mokomės būti kartu ir atsitraukti, palaikyti ryšį ir pasilikti vieni, dalytis ir turėti tik sau, būti pažeidžiami ir būti atrama kitiems. Dažnai atrodo, kad santykiuose viskas priklauso nuo abiejų žmonių, ir tai iš dalies yra tiesa. Tačiau taip pat pastebėjau, kad karui visada reikia dviejų žmonių, kariauti vienam neišeina, o taikai santykiuose palaikyti užtenka vieno žmogaus. Ir tai tikriausiai didžiausia, geriausiai saugoma santykių paslaptis.

The post Kam man reikalingas vyras? appeared first on Tėvai ryšyje.