Tačiau tuo pačiu, mes tarsi nugręžiame žvilgsnį į kitus ir ieškome, kas ir kaip galėtų situaciją atliepti.

Gal įstatymų kūrėjai galėtų patobulinti įstatyminę bazę ?

Gal psichologai galėtų duoti patarimų, kaip tokių situacijų išvengti ?

Gal reikėtų stipriau apmokyti socialinius darbuotojus ?

Gal privalomi mokymai tėvams ?

Ir tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip, galėtų situaciją atliepti bus visą laiką mažiau negu tų, kurie esame paprasti klausytojai ir skaitytojai, ir tokių situacijų liudytojai.

O kaip gi mes ? 

Ar tikrai mes tokiose situacijose esame be vaidmens ?

Kai tragedija jau įvyko, padėti yra be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma. Išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ir ar tikslingai vaikas buvo paimtas iš mamos tolygu kelerių metų visų šeimos narių psichoanalizei su apytiksliu atsakymu į šį klausimą.

Mes visi gyvename bendruomenėje, nei vienas negyvename po vieną, vakume. Mes visi reguliariai susiduriame su tragedijų užuomazgomis šeimose. Tik joms neduodame dažniausiai atsako, nes atrodo, kad nelabai galime kažką pakeisti. Esame užimti savais reikalais. Negalvojame, kad jau taip blogai.

Sureaguojame tik į kraują. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau taip blogai, kad apie tai rašo laikraščiai ir kalba televizija. Nemokame reaguoti į neisterinį pagalbos prašymą. Nurašome tai tinginystei, nenorui stengtis, negabumui, perdėjimui, nemokėjimui susitvarkyti.

Kai mama sako, kad pavargusi ir eina iš proto, norisi ją paprotinti, kad susiimtų, nes vaikus augina vieną kartą ir tie metai ims ir prabėgs, ir po to gailėsis, kad nepasidžiaugė vaikais.

Kai kolega sako, kad per greitas jam tempas ir nespėja darbe, pasiūlome užsirašyti į kursus, kuriuose išmoks, kaip planuotis savo laiką ir būti greitesniu.

Kai gatvėje mašinos vairuotojas bando kelis kartus pasistatyti mašiną, ir sustabdo eismą, mes jeigu ne jam, tai visiems kitiems duodame žinoti, kad toks iš viso neturėtų važinėti.

Mes visi esame vieni kitų kaimynai, bendradarbiai, sesės, broliai, draugai, klasiokų tėvai. Mes visi, ta didelė minia, kuri klausosi laidų apie tai, kaip ir kas galėtų šeimų tragedijų situacijas atliepti, turime tiesioginį priėjimą prie tų mamų ir tėčių, kuriems sunku, kiekvieną dieną. Jie gyvena, dirba, važinėja mūsų socialiniame burbule.

Tai yra tie žmonės, kuriems mes patariame susiimti, sakome, kad praeis, vaikai greitai užauga, prašome pasitobulinti ir pakelti kvalifikaciją, kad spėtų su kolegomis, garsu signaliname gatvėje, kad greičiau važiuotų, kai persijungia šviesoforas.

Mums sunku girdėti jų tylų pagalbos prašymą. Mes negirdime pagalbos prašymo iš baimės būti išnaudotiems, kad jeigu jie nedarys, tai mums ant pečių užkraus, iš galvojimo, kad jeigu aš galiu, tai kaip jis negali, iš kito žmogaus matymo per tinginystės prizmę, iš pasimetimo ir kartais nemalonaus savęs atpažinimo to žmogaus situacijoje.

Kai jau bėga kraujas, tada kaip ir aišku, kad tikrai blogai. O visi simptomai iki to – velnias čia žino, gali būti ir kad simuliuoja, tingi. Mes vieni kitus ir save pačius nuolat stumiame link perdegimo. Dar truputį pasistenk, tikrai išeis. Daugiau, greičiau, toliau.

Grįžtu prie mūsų, diskusijų apie tai, kaip padėti, besiklausančiųjų, galios. Mes galime apsidairyti, čia ir dabar.

Kam aplinkui reikia apkabinimo ?

Kam šalta ?

Kas nepamaitintas ?

Kas neišgirstas ?

Viso pasaulio neišgelbėsime. Bet visam pasauliui gal ir nereikia mūsų pagalbos. O kažkokiam konkrečiam žmogui iš mūsų aplinkos palaikymo gali reikėti čia ir dabar.

Ir nebijokime išlepinti kito savo dėmesiu. Nebijokime, kad jis per daug atsipalaiduos.

Aplinkui apstu situacijų ir žmonių, kurie grūdina.

Kreivę reikia atsverti į kitą pusę.

The post Ar reikia paimti vaikus iš mamų? appeared first on Tėvai ryšyje.

Visoms mamoms, kurios šiandien lanko savo mamas

-jei važiuoji pas mamą su drebančia širdimi, nes taip nenori, kad ir vėl susipyktumėte

-jei taip norisi bendrystės ir šilumos, bet žinai, kad užteks vieno komentaro ir širdis vėl apsiverks 

-jei pati jau esi mama, bet nuvažiavus pas mamą staiga vėl esi priversta būti maža ir klausyti 

-jei visa siela nori ilsėtis šalia mamos, bet neišeina, nes kūnas įsitempęs 

-jei lūkesčiai šiai (ir ne tik) dienai, neatitinka tikrovės

Prisiminti, kad mums abiems duotas savas kelias.

Abu jie vienodai vertingi, nes tik būdami šalia vienas kito jie duoda perspektyvą ir reljefą

Jeigu mūsų mamos galėtų kalbėti, jos mums pasakytų :

„Man šiame gyvenime neišėjo praregėti ir išgydyti savo žaizdų. Bet tau bus kitaip. Aš jaučiu, kad tu matai tai, ko aš negalėjau ar nedrįsau pamatyti. Tavo siela jautri ir tu drįsti tai parodyti aplinkiniams. Tau skauda ir tu verki, netramdai ir neslepi ašarų. Tavo gijimas bus dovana tavo vaikams. Tavo gijimas išgydys ir mano sielą, tik jau kitame pavidale ir kitame laike. Ačiū!“

Su mamos diena 

The post Mamos diena appeared first on Tėvai ryšyje.

Neigiama mintis apie mane pačią “aš esu bloga mama” taip pat reiškia, kad

• aš esu atsakinga ir rūpestinga mama, ir man rūpi, kaip vaikai jaučiasi šalia manęs
• esu motyvuota padaryti bet ką, kad tik mano vaikai būtų laimingi.
• ši mintis mane skatina ieškoti naujų sprendimų būdų.
• aš kelis kartus pagalvoju, prieš darydama, nes nenoriu suklysti.
• ši mintis yra geriausias įrodymas, kaip stipriai aš myliu savo vaiką.
• kaltės jausmas atskleidžia mano atsakomybės jausmą šeimoje.
• kaltės jausmas yra įrodymas, kad aš į mamos vaidmenį žiūriu rimtai.
• kaltės jausmas parodo, kad aš turiu vidinį moralės jausmą.
• pykčio jausmas padeda geriau suprasti, kas slepiasi už jo.
• mano pačios neigiamos mintys padeda geriau suvokti kitų žmonių skausmą gyvenime.
• liūdesys, kurį jaučiu, suartina su mano vaikais, kai jie liūdi.
• normalu, kad man liūdna, būtų keista, jeigu kai vaikams sunku, aš jausčiausi laiminga.
• mano jausmai rodo, kad man rūpi mano vaikų laimė.
• mano nerimas man padeda išlikti budria, kad galėčiau pastebėti tikrą pavojų.
• mano nerimas yra meilės išraiška – man ir mano vaikui- mums abiems reikia saugumo.
• neadekvatumo jausmas mamystėje mane verčia pasitempti.
• neadekvatumo jausmas rodo, kad aš esu sąžininga ir pripažįstu savo trūkumus.
• bejėgiškumo jausmas padeda pripažinti, kad yra neįveikiamų, ne mano jėgoms darbų.
• beviltiškumas padeda susitaikyti su realiu pasauliu, kur visko neįmanoma sukontroliuoti.
• mano nusivylimas rodo, kad aš nesislepiu nuo tiesos, nes aš daug ką išbandžiau, ir ne viskas suveikė. O kartais niekas.

Tikriausiai, noriu tik prisukti “aš esu bloga mama” minties garsą galvoje. Bet pačią mintį pasilikti.

The post Odė Mamai appeared first on Tėvai ryšyje.

Kada mes save pametame tėvystėje? Tiek daug ten visko : planų, būrelių, vežiojimų, lavinimų, pramogų, auklėjimų…O mes patampame vykdytojais, pavargusiais ir nusibėgiojusiais tėvais. Perdegame: būti tėvais – nebegera, būti su vaikais, apie kuriuos taip ilgai svajojome, – nebemalonu. 

Iš esmės tėvystė yra ne apie vaikus, o labiau apie mus pačius. Tarsi vidinis kompasas, kuris rodo kelią į save. Kaip aš jaučiuosi, ko man trūksta,ko aš norėčiau. Vaikų pavyzdys gali būti įkvepiantis. Jie nuolat ryšyje su savimi, kai kažko nori, girdisi iki kaimynų namų. O mes, ar girdim save? Pavyzdžiui, vaikas prašo pažaisti. Mes nenorime, grįžome iš darbo pavargę. Arba žaidžiame “iš reikalo”. Ir mintyse dėstomės likusius vakaro darbus : vakarienė, ruošimasis rytdienai, migdymas…

Vėlgi tai situacija, kuriai lengvų vaistų dar neišrasta. Kelias į save yra ieškojimas, apgraibomis, kartais nemačiomis ir aiškinimasis, kas man, o kas ne man. Prioritetų persidėliojimas. Pasirinkimas, nuo ko aš noriu pavargti. Žinojimas, kaip ir kur aš pailsiu. Ir galiausiai, kas man teikia džiaugsmą ir kaip prie to galiu prisiglausti reguliariai. 

Mes visi norime visa ko geriausio savo vaikams. Laimės, pinigų, išsilavinimo, šeimos…Tačiau šiame pasaulyje yra kasdienių nusivylimų, liūdesio, sielvarto, nesėkmių – tai gyvenimo dalis. Mes negalėsime nurinkti visų akmenukų nuo vaiko gyvenimo kelio. Atvirkščiai – leisdami jam nuo mažens susidurti su tomis mažomis gyvenimo kliūtimis, išmokysime, kad laimė – ne tai, kad nėra kliūčių gyvenime. Laimė – kad sutikęs kliūtį aš, visų pirma, žinau, jog turiu užnugarį – mamą ir tėtį. Turint tokį užnugarį daug lengviau eiti per gyvenimą. Nuo pat mažų dienų žinau: kad ir kas nutiktų, yra mama ir tėtis, kurie visada apkabins, paguos, pabučiuos ir vėl išleis bėgti tais takeliais, kur aš vėl griūsiu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žinau, kad turiu pas ką sugrįžti, pasisemti stiprybės ir vėl išeiti į gyvenimo kelią.   

Bet pas ką atbėgti, jeigu mama ir tėtis nuolat pavargę? Nėra galingesnio įrankio už laimingo tėčio ar mamos pavyzdį. Daug kas manęs klausia, kodėl pavadinau savo projektą „Tėvai ryšyje“? Nes, visų pirma, mes turime palaikyti ryšį su savimi. Patys gyventi taip, ko linkime vaikui. Savo pavyzdžiu rodyti, kad pailsėti yra svarbu. Kreipti dėmesį į save – svarbu. Pažinti save – svarbu. Žinoti, kas mums teikia džiaugsmą gyvenime, – svarbu, nes tai mūsų stiprybės šaltinis. Tik tada mes galiu būti stiprūs ir atjaučiantys kitiems. 

Mes galvojame, kad, tapus mama ar tėčiu, reikia turėti kažkokią įrankių dėžutę ir su ja vaikams diegti įvairias tiesas apie gyvenimą. Iš tikrųjų tėvystė yra labiau apie mus, apie tas tiesas, kurios jau yra mumyse. Kiek iš mūsų esame prisiekę, kad aš tai jau savo vaikų taip, kaip mano mama ir tėtis, tikrai neauginsiu ? Tačiau kai tampame tėvais, staiga susivokiame, kad kalbame su vaikais savo mamos arba tėčio balsu, jų žodžiais. Kodėl taip atsitinka? O gi todėl, kad mes lengviausiai perimame mums rodomą pavyzdį. Tėvystė ateina ir užduoda klausimą iš naujo : tai kaip ir kuo iš tikrųjų nori būti ir tada tenka prisijaukinti naujus elgesio pavyzdžius. Ir taip pat pirmą kartą savo pačių tėvus pamatyti pirmiau kaip žmones, ir tik tada, kaip tėvus. Nes mes pagaliau suprantame, ką reiškia norėti vienaip, o negalėti taip padaryti, kad ir kaip stipriai to norisi. Didelė dovana, kai patapę tėvais, mes pagaliau susitaikom su mūsiškiais. 

Lengvumo gyvenimui atneša, kai mes ir savo vaikuose visų pirma matome žmones, o tik antrame plane – vaikus. Vėlgi, ką reiškia būti ryšyje su žmonėmis, kuriuos auginame? Vadinasi, būti su tuo, kas yra priešais mūsų akis. Ir mums labai skaudu, jeigu tai, ką matome, mums nepatinka, kai vaiko pasirinkimus vertiname kaip gyvenimo klaidas. Neigiame, draudžiame, moralizuojame, kritikuojame… Tai trukdo išlaikyti ryšį, nes mes palaikome ryšį su įsivaizduojama, išsvajoto vaiko versija, o su tikruoju vaiku, tokiu, koks jis yra, ryšio neturime. 

Sunku priimti kituose, kai nepriimame savyje. Sunku būti ryšyje su kitais, kai ryšys su savimi yra nutrūkęs. Ar aš dirbu darbą, kuris man patinka? Ar mano santykiai man patinka,  ar jie darnūs? Kai mūsų ir vaikų pasirinkimai nesutampa, dar nereiškia, kad jie eina klaidingu keliu. Apsidairykime aplink – daug žmonių gyvena kitaip negu mes, bet dėl to jiems nei mažiau, nei labiau sekasi. Kiekvienam – savas kelias. Ir mūsų vaikas eis savu. O mes galim pasirinkti, ar norime būti to kelio liudininkais. Ir iš kaip arti.

O taip pat kviečiu pasiklausyti pokalbio su Prof. Eugenijumi Laurinaičiu apie sąmoningumą, meilę ir susivokimą gyvenime:

The post  Kam man tiek visko reikia? appeared first on Tėvai ryšyje.

Kiek mamų save atpažino šituose žodžiuose? Aš esu viena iš tų daugelio, jeigu ne visų, kurios kelia ranką. Kaip dažnai dienoje jaučiame, kad esam nepakankamos, kad esam netobulos, kad neišeina. Kad pasižadam neberėkti ir vis tiek rėkiame. Kad nuo rytdienos pasižadam būti geresnės mamos ir vis tiek nesigauna. Tas nuolatinis kaltės ir nepakankamumo jausmas yra pastovus palydovas. Mes įsivaizduojame, kad turime būti 100 procentų savo vaikams: pasiaukojančios, atsiduodančios, jais besirūpinančios. Ir, žinoma, mes susiduriame su pačiu elementariausiu savo pačių žmogiškumu. Juk reikia pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti, reikia pabūti vienai. Ir suvokusios, kad įsivaizduojamo 100 procentų tiesiog negali būti, pasijuntame bejėgėmis. Tai tarsi atsisveikinimas su išsvajotąja idealia mama, kuria norėjome būti savo vaikui.

Negana to, apninka ir didelis kaltės jausmas, įtarimas, kad kažką darome ne taip – juk kitoms mamoms tikrai pavyksta. Tik man ne. Iš čia kyla pyktis. Pyktis ant aplinkos, partnerio, vaikų ir, svarbiausia, ant savęs. Juk jei tik pasistengtume labiau, jeigu tik pavyktų save pakeisti… Šis uždaras nepakankamumo ratas sukasi ir mus įsuka į vidų.

Dalis atsakymo glūdi informacijos gausoje. Kai pradedame skaityti, domėtis, dalyvauti seminaruose, perskaitome 20 – 30 knygų, visąlaik juk atsiras prie ko galėtume prikibti. Vienoje ar kitoje knygoje rasime, ko mes dar nedarome, ką darome ne taip, ką galėtume daryti kitaip. Visuomet rasime kaip pamaitinti tą nepakankamumo jausmą. Jausmą, kad vis dar kažko trūksta, aš vis dar kažko nežinau, kažko nepritaikau, kažkokio naujo įgūdžio nesusikūriau.

Kita dalis atsakymo glūdi aplinkos įtakoje. Šiandien, kaip niekada anksčiau, sulaukiame daugybės savo nepakankamumo įrodymų socialiniuose tinkluose. Iš aplinkinių taip pat veikiau išgirsime komentarus, neprašytus patarimus, nei šiltą palaikymą ar pritarimą mūsų pasirinkimams. Tarsi kažkas iš išorės apspręstų visą mūsų mamystės vertę, kurią nuolatos turėtume įrodinėti. Įrodinėti ne tik už save, bet ir teisintis dėl „kažkokio“ mūsų vaikų elgesio. Ir mes vėl visas „sąskaitas“ susivedame į save, kad ir vėl tai pasako kažką apie mus.

Dar viena dalis atsakymo slypi santykyje su mūsų pačių mamomis. Kokios buvo mūsų mamos ir kokį mamos vaizdinį mes išsinešėme. Kaip dažnai aš save prisimenu sakant, kad niekada nebūsiu tokia, kaip mano mama, nes aš žinau, kokį skausmą man sukėlė jos netobula motinystė ir kad aš savo vaikui niekada tokia nebūsiu. Aš būsiu ta, 100 procentų atsidavusi mama, mano vaikui niekada neskaudės, jis niekada nebus nelaimingas, jis visą laiką bus mylimas, juo visą laiką bus pasirūpinama. Ir kai vidury nakties, kaip gražiai rašo Sigita Valevičienė savo knygoje, atsibundi pakelta iš miego, nes vaikas verkia, ir tai yra nei pirma, nei antra ar trečia naktis, kai tu esi neišsimiegojusi, tu girdi, kad kažkas rėkia, ir tada su siaubu suvoki, kad tas rėkiantis balsas priklauso tau, o juk buvai pažadėjusi sau niekada nerėkti…. Nes kaip tu gali vienu metu taip beprotiškai mylėti savo vaiką ar norėti jam būti viskuo, visu pasauliu, ir tuo pačiu metu rėkti ant jo. Ir tu vėl sau pažadi, kad nuo rytdienos būsi ta gera mama. Šiąnakt paslydai, bet nuo rytojaus daugiau nebepaslysi. Ir bandai, tarsi, vėl išlipti iš to mūsų žmogiškumo ir būti kažkuo tobulu, mama-robote, mama-programa. Mums labai sunku savyje priimti, kad galime būti „ir-ir“. Norisi atskirti – jeigu aš esu gera, tai aš nesu pikta, jeigu aš esu mylinti, tai aš negaliu nusivilti savo vaiku.

Gyvenimas ir motinystė yra apie „ir-ir“ ir apie tai, kaip mes visa tai į save sutalpiname. Apie tai, kaip galima beprotiškai iki skausmo mylėti savo vaikus ir beprotiškai ant jų pykti. Ir visai nesvarbu ar yra dėl ko pykti ar ne. Pyktis yra tikras, nes tuo metu kažkokie mano poreikiai yra nepatenkinti. Jeigu tai yra vidurys nakties, tai aš esu neišsimiegojusi. Jei vidurys dienos, tai vyksta priešprieša tarp vaiko poreikių ir mano. Jeigu aš esu nepailsėjusi ir jų nepatenkinusi, manyje gimsta pyktis. Ta dalis manęs, kuri nėra mama, pyksta rėkdama: „O kaip aš? Palauk, o tai kur aš? Nuo tada, kai gimė vaikai, 100 procentų yra vaikams. O aš?“

Kultūriškai ir istoriškai susiklostė, kad mamos yra laikomos mūsų visuomenėje atsakingos už vaikų auginimą. Kai vaikas gims, jam mama ir bus visas jo pasaulis, jis ateina per jos kūną, jis gyveno tarsi vienam burbule su mama labai ilgus mėnesius. Pirmus savo gyvenimo mėnesius mamos perteikia vaikui tą glaudų santykį su pasauliu, tą suvokimą ar pasaulis saugus ar pavojingas. O tada mums labai sunku paleisti vaiką gyventi, nes mes jaučiamės atsakingos už menkiausią vaiko žingsnį ir menkiausią jo patirtį. Mes bijome, kad kažkas vaiką traumuos, jeigu mes neapsaugosim jo nuo tos patirties. Mums labai sunku atsiskirti ir leisti vaikui patirti viską pačiam, būnant ramybės uostu, kur vaikas ateina pasisemti stiprybes, kur ateina pasiguosti, pabūti. Pačios ieškodamos tobulumo, ir savo vaikui siekiame kurti tobulo gyvenimo patirtis.

Mano abu vaikai, tarp kurių nedidelis, mažesnis nei dviejų metų, amžiaus skirtumas, augo labai skirtingai. Vienas žindo, kitas ne, vienas miegojo iš pat pradžių daug, kitam prireikė trijų metų, kad surastų savo miego ritmą. Ta pati mama, o tiek daug skirtingumų augant ir auginant…Dabar žiūrėdama į juos aš matau abu nepriklausomus, savarankiškus, laisvus širdyje žmones. Žinančius, ko jie nori, labai stipriai jaučiančius, kas jie yra, kas jiems įdomu, kas jiems svarbu.

Tai man pačiai primena, kaip visa nepakankamumo drama ir tobulos mamos konkursas vyksta tiktai mūsų galvose. Jis prasideda su mintimis, sustiprėja su jausmu, kurį ta mintis pagimdo, sukurdamas kančią, saviplaką. Kitaip tariant, yra gyvenimas ir yra tai, kaip ir ką mes apie jį pasakojame sau ir kitiems.

The post Ar aš esu gera mama? appeared first on Tėvai ryšyje.