Jų elgesys nuolat bėgioja tarp garsaus „aš jau nebe vaikas“ ir nebylaus „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Lyg ir atpažįstame savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojome, nebeliko.

Lieka vidinis pasimetimas ir liūdesys, kad nebėra, kaip buvo, ir kad neramu, kaip bus. Ar turime, kur šie jausmai yra priimami ir išklausomi be komentavimo ir patarimų, kur galima saugiai išsikalbėti ir išsiverkti?

Garsiai pasakojantis, jeigu nesuteikiame žodžiams per didelės prasmės, tarp žodžių esančiuose tylos tarpuose galime išgirsti visus reikiamus atsakymus, kylančius iš vidaus.

Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti suvokti, o kas gi jiems kyla iš vidaus.

Apačioje surinkau ir peržvelgiau iš tėvų lūpų surinktas situacijas, kurios dažniausiai kelia konfliktus namuose.

Susitarimų netesybos

„Kodėl nepadarei? Kodėl neparuošei? Kodėl nepasiklojai?“

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip ir mūsų vaikai tikriausiai gyvena nesvarumo būsenoje, kai nori, bet nebūtinai pavyksta atsistoti ant kojų. Kas padėtų paaugliams pasijusti labiau kontroliuojantiems savo gyvenimą? Jų pačių žodžiais sakant – „įtraukimas į namų susitarimų aptarimus“.

Tai nereiškia, kad turime leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Nesikalbėjimas, neatviravimas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti patys. Dažniausiai mes patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Pasidalinti patirtimi?“

Laiko kartu nebuvimas

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jiems mūsų pasiūlymai patiks, bet mūsų pavyzdžio dėka, paaugliai matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

Nepasitikėjimo stoka

„Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti“ – rašo tėvai.

Tokiais momentais sunku pasitikėti. Ir vis tik siūlau rinktis tikėti savo dideliais vaikais. Būti tais, kurie mato, įžvelgia, kas yra už maištaujančio elgesio. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai kartais yra nedaryti to, ko prašo tėvai.

Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje mūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo atlikti buotyje tų pačių dalykų, kurių kažkada jo prašėme mes.

Įvertinimo trūkumas

Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti gero. Mes tik galvojame, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama.

„Sūnus įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, iki kada gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad mes liūdni…“.

Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.

Tėvai sako vienaip, o daro kitaip

Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu.

Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus.

Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu.

Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.

The post Ką paaugliai galvoja apie tėvus appeared first on Tėvai ryšyje.

The post Kodėl niekas mūsų nemokė būti santykiuose? appeared first on Tėvai ryšyje.

Pirmieji metai po kūdikio gimimo yra intensyvių fizinių ir psichologinių pokyčių metas. Moteris turi iš naujo susipažinti su kūnu, prisijaukinti žindymą. Abu tėvai greičiausiai kenčia nuo miego trūkumo ir bendro netikrumo, nežinojimo, nuovargio jausmo, todėl atsiranda intymus, emocinis ir fizinis nutolimas. Keičiasi ir kiti reikšmingi iki tol turėti santykiai. Pavyzdžiui, seneliams įsitraukiant į vaikų auginimą pastebime savyje jausmų sąmyšį, susijusį su mūsų pačių vaikyste ar santykiais su tėvais. Bendravimas su draugais irgi keičiasi dėl kūdikio priežiūros poreikių ir naujų prioritetų. Tai paaiškina, kodėl dauguma porų, kartu arba individualiai, išgyvena tapatybės krizę per pirmus buvimo tėvais metus.

Mokslų daktaras, porų terapeutas Johnas Gottmanas 2019 metais žurnale „Journal of Family Psychology“ paskelbė tyrimą, kurio metu pastebėjo, kad 67 proc. porų, susilaukusių kūdikio, patiria nusivylimą tarpusavio santykiais, poroje atsiranda priešiškumas, nuoskauda, vienišumo jausmas. Kodėl kartais taip ilgai lauktas šeimos pagausėjimas suteikia tiek daug išbandymų? Kodėl tarsi naujoje šviesoje pamatome patys save ir savo partnerius? Kodėl kartais atrodo, kad nebežinome, kas esame ir su kuo gyvename?

Aš pati tapusi mama pirmą kartą pagalvojau, kaip galėjau taip netikusiai išsirinkti vyrą. Jis nieko nesupranta apie vaikų auginimą. Jis viską daro atvirkščiai. Jis nesureaguoja taip greitai, kaip reikėtų. Jam nerūpi esmė ir ribos, ir ritmas. Jis tik užsiima žaidimais su vaikais. Kaip aš anksčiau nepamačiau, kad mes neturime nieko bendro? Iki šiol prisimenu pirmą naktį namie su vaiku, pirmą maudymą, pirmą atpylimą, pirmą pilvo skausmą, pirmą nepaaiškinamos kilmės širdį veriantį vaiko verksmą… Suvokimą, kad niekas negali paruošti tokiam jausmui.

Pradėjau skaityti knygas, klausiausi tinklalaidžių pokalbių, ieškojau atsakymų visur, kur tik galėjau. Kodėl taip slegia krūtinę? Kodėl jaučiuosi kalta, nepakankama, bejėgė, vieniša? Kodėl pykstu ant visų, bet labiausiai ant savęs? Vis daugėja visuomenėje mamas palaikančių grupių ir iniciatyvų. Tėčiai tokių turi labai mažai. Gajus įsitikinimas, kad tėvystėje svarbios žinios, o palaikymo reikia tik silpniems. Arba kad viskas tėvystėje turi išeiti savaime, nes juk vaikus auginame nuo neatmenamų laikų, tad kas ten gali neišeiti? Taip pat kad byra tik tos santuokos, kurios jau ir taip šlubavo dar prieš atkeliaujant vaikams.

Tačiau J.Gottmanas savo tyrime taip pat pabrėžė, kad naujas mamos ir tėčio vaidmuo turi tiesioginę įtaką poros santykiams. Čia panašiai, kaip būna, jeigu dirbame kartu, – po darbo neišspręstus klausimus parsinešame namo ir pykstamės dėl darbo namuose. Tapus tėvais nesutarimai dėl vaikų auklėjimo persikelia į pagrindinius poros santykius. Ir to labai sunku išvengti, nes biologiškai mamos ir tėčiai nori vaikus auklėti skirtingai. Mamos daugiau augina, tėčiai daugiau žaidžia.

Tikriausiai esate girdėję posakį „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kiekviena pabaiga gali būti ko nors stipresnio pradžia. Kiekviena krizė gali būti galimybė gyventi darniau. Santykių, poros, tėvystės keblumai gali būti proga paklausti savęs ir partnerio, ko mes iš tikrųjų norime gyvendami kartu. Ar kada nors esate savęs paklausę, kam man reikalingas vyras arba žmona? Atsakymas atrodo toks savaime suprantamas. Kad jausčiausi mylima (-as), kad kas nors būtų šalia, vienai (-am) liūdna, dviese smagiau.

Atsakymuose užšifruotas didelis lūkestis, kad mūsų partneris padarytų mūsų gyvenimą laimingą. Tam vaikeliui, kurį supame ant rankų ir norime jam visa ko geriausio, net slogiausiame sapne nelinkėtume, kad po kokių 30 metų jo gyvenimas virstų nuolatinėmis pastangomis padaryti ką nors kitą laimingą. Tai kodėl to tikimės iš savo partnerio? Juk gyventi, kad kitą žmogų padarytum laimingą, vadinasi, nelabai turėti kada gyventi pačiam.

Į mūsų gyvenimą atėję vaikai padeda pamatyti mūsų pačių ribotumą. Geriausias vyras negalėtų už mane išsimiegoti ar pavalgyti, arba atsigerti. Taip pat jam neišeitų nurašyti mano neadekvatumo jausmo, kuris dažnai aplanko motinystėje. Jam taip pat nepavyktų atrasti mano savirealizacijos jausmo. Jam net neišeitų manęs nuraminti, nes mane nuramina išklausymas, o jis nori padėti patardamas arba padaryti už mane.

Supratau, kad į vyrą buvau sudėjusi tiek daug savo neišspręstų poreikių patenkinimo. Ir jeigu būnant dviese galima nepastebėti, kad tai tik iliuzija, ir nuolat palaikyti tą romantinį įsivaizdavimą, kad vyras mane daro laimingą, kai tampame tėvais, tas šydas plyšta. Kai gimus vaikeliui ateina reguliarus neišsimiegojimas, nuovargis, neprivalgymas, skubėjimas, įtampa, pyktis, apsilankymas duše ir tualete tik greitosiomis ir atidarytomis durimis, labai aiškiai ir skaudžiai pamatome savo pačių ir mūsų partnerių žmogišką ribotumą. Paprasčiausiai negalime patenkinti savo pagrindinių fiziologinių poreikių, ką jau kalbėti apie kito asmens padarymą laimingu.

Žinau, kad apstu patarimų, kaip tapus tėvais susitarti dėl naujos šeimos rutinos, pasidalyti namų ruošos darbus, įtraukti tėtį į kūdikio priežiūrą, nenusisukti vienam nuo kito, reguliariai kalbėtis, pasirūpinti laiku kartu, kuriame nebus vaikų, išlikti aktyviems, pailsėti, eiti į pasimatymus, ir visi šie patarimai yra aukso vertės. Tikrai svarbu patenkinti pagrindinius fiziologinius ir emocinius poreikius. Tačiau man atrodo, kad nepaklausus savęs giluminio klausimo – kodėl aš iš esmės esu su šiuo žmogumi? – visa kita tebus pleistrai ant pūliuojančios žaizdos.

Aš savo atsakymą atradau klausydamasi vienos konferencijos. Ten nuskambėjo atsakymas: „Man vyras reikalingas tik dėl vieno – kad turėčiau ką mylėti.“ Iki šiol prisimenu, kaip tai išgirdus protas nualpo, o širdis išsiplėtė ir sušildė krūtinę. Tada pajutau, kad čia mano atsakymas. Tas, kurio ieškojau. Aš tai pritaikiau vaikams, draugams, tėvams. Man visi šie žmonės reikalingi dėl vienintelio tikslo – kad AŠ turėčiau KĄ mylėti. Jie neturi būti kitokie, negu yra, jiems nereikia man patikti ir įtikti, jie yra laisvi gyventi taip, kaip jiems sako širdis. Aš į santykį ateinu dalytis tuo, ko turiu daug. O kad turėčiau kuo dalytis, turiu pasirūpinti aš pati, tai nėra niekieno darbas ar atsakomybė, išskyrus mano pačios.  

Labai svarbu kiekvienam atskirai ir kartu išsiaiškinti, kodėl mes esame kartu. Stipriuose santykiuose partneriai palaiko vienas kitą ir gerbia savo partnerio tikslus, vertybes ir svajones. Ir tai nereiškia, kad jos turi sutapti. Mes galime turėti skirtingas svajones ir kartu užtikrinti, kad abiejų svajonės svarbios ir joms yra skirta erdvė ir laikas egzistuoti. Siekiant sustiprinti bendrą santykių prasmę labai svarbus laikas kartu – vakarienė, arbatos gėrimas, pasivaikščiojimas, juokas, stalo žaidimai, šuns išvedimas, pabuvimas prisiglaudus, kalbantis… Daug svarbiau yra reguliarumas negu trukmė. Kasdienės 20 minučių kartu abipusio ryšio jausmą maitins stipriau negu savaitinė valanda ar metinės atostogos. Reguliarus laikas kartu sukuria palankesnes sąlygas draugystei ir intymumui.

Laimingi partneriai visą gyvenimą mokosi vienas apie kitą, yra smalsūs, emociškai atviri. Tai savo ruožtu palengvina grįžimą į intymius santykius po gimdymo. Intymūs santykiai pirmiausia yra santykiai, o kad santykiuose atsipalaiduotume, reikia pasitikėjimo kitu žmogumi. Pasitikėjimą labiausiai stiprina žinojimas, kad kitas žmogus mūsų neišduos. Net kai manys, kad jis teisus, net kai kils ginčas, net kai jaus nuoskaudą. Nesmurtinė komunikacija, arba taikus konfliktų valdymas, yra darnių santykių pagrindas. Kai net kilus konfliktui mes ne puolame vienas kitą, o atsiveriame, sutelkdami dėmesį į savo jausmus. Užuot sakę: „Aš pykstu, kad neišnešei šiukšlių“ arba „Aš pykstu, nes grįžai vėlai“, sakome: „Man apmaudu, kad šiukšlės nebuvo išneštos“ arba „Man liūdna, nes jau vėlu, o taip norėčiau su tavimi pasikalbėti.“

Žinoma, nepaisant to, kad stengsimės bendrauti taikiai, konfliktų vis tiek bus. Padažnėjus pulsui ir užplūdus emocijoms turime išmokti atsitraukti. Pasakyti: „Man reikia pertraukos, pratęsime diskusiją vakare, gerai?“ Atsitraukti, kad galėtume nusiraminti, sugrįžti į save, prisiminti tai, kas mums santykiuose brangu. Ir tik tada labai aiškiai išsakyti, ko tuo metu reikia, – išsikalbėti, būti išklausytiems, įžvalgų, supratimo, apkabinimo… Kalbėti apie save, nekaltinti kito.

Santykiai yra dvipusio eismo gatvė. Tai organiškas, kintantis reiškinys, priklausantis nuo mūsų vidinių išteklių, nuotaikos, noro dalyvauti. Santykiuose nuolat mokomės būti kartu ir atsitraukti, palaikyti ryšį ir pasilikti vieni, dalytis ir turėti tik sau, būti pažeidžiami ir būti atrama kitiems. Dažnai atrodo, kad santykiuose viskas priklauso nuo abiejų žmonių, ir tai iš dalies yra tiesa. Tačiau taip pat pastebėjau, kad karui visada reikia dviejų žmonių, kariauti vienam neišeina, o taikai santykiuose palaikyti užtenka vieno žmogaus. Ir tai tikriausiai didžiausia, geriausiai saugoma santykių paslaptis.

The post Kam man reikalingas vyras? appeared first on Tėvai ryšyje.