Prisimenu konferencijos Tėvai Ryšyje metu psichoterapeuto E.Laurinaičio ištartą sakinį, kad didžiausia trauma vaikams yra skyrybos šeimoje. Prisimenu iki šiol sakinio svorį ir tylą salėje po to. Sunku rasti šeimą, kurioje niekas niekada nėra susimąstęs apie skyrybas. Viena ar kita forma.
Į skyrybas mes dažniausiai žiūrime kritiškai. Kaip į nenusisekusio gyvenimo kartu rezultatą. Tačiau yra ir kita dalis mūsų, oficialiai neišsiskyrusių, tačiau gyvenančių metai iš metų tyliose skyrybose. Po vienu stogu – bet išsiskyrę. Jau nieko nesitikintys vienas iš kito, arba vis dar pykstantys, su nuoskaudomis, pagieža, nusivylimu. Ar tokiose šeimose gyvenantys vaikai patiria mažesnę traumą, negu oficialiai išsiskyrusiose?
Niekas mūsų nemokė būti su kitu. Tiek daug visko mokomės tik dabar, jau suaugę. Skaitome knygas apie tai, kaip būti čia ir dabar. Mokomės iš naujo valgyti, šį kartą lėtai. Lankome kursus apie tai, kaip būti santykiuose.
Mes mokame mąstyti, sukurti kažką, sugalvoti, išanalizuoti, argumentuoti. Mokam tuos argumentus sudėlioti ir eiti ieškoti, kas teisus, nes neabejotinai tikime, kad yra, kas teisus, ir kas klysta. Mokam kovoti, pasitelkiam “faktus” arba ašaras, ir nugalime. Nuolat esame dualumo – teisus ir neišmanantis, stiprus ir silpnas, laimintis ir nugalėtas, garsus ir tylus – spąstuose. Santykį įsivaizduojame per arba /arba. Arba aš/arba tu.
Mano mėgstamuose vakaro skaitiniuose dualumas yra kvestionuojamas. Rytų filosofijos kviečia į dualumą pažvelgti kitaip. Per ir/ir. Tie, kurie garsūs, ir tie, kurie tylūs, kartu sudaro visumą. Taip kaip diena ir naktis sudaro visumą. Tie, kurie laimi, ir tie, kurie pralaimi, vėlgi yra visuma. Taip kaip saulė ir šešėlis. Tie, kurie įrodinėja, ir tiems, kuriems įrodoma, vėlgi yra visuma. Taip kaip miesto triukšmas ir miško tyla. Tai apie tą patį, tik iš skirtingų pusių, skirtingomis spalvomis.
Mūsų viduje lygiai taip pat. Jeigu mes esame tie, kurie nori bet kokia kaina įrodyti savo tiesą santykyje, vadinasi nepažįstame, niekada nesusitikome su mūsų dalimi, kuri nėra tikra dėl nieko. Jeigu mes nurijame nuoskaudas, nutylime, vadinasi vis dar neradome savo dalies, kuri ryžtinga, kuriai rūpi, kuri nori nugalėti.
Tik prisijaukindami tai, ko dar nepažįstame savyje, arba ką jau žinome apie save, bet nemylime, mes galime iš dualumo pereiti į visumą. Pirmiausia savyje, o vėliau ir aplinkiniuose.
Būdami santykyje su žmogumi, kuris rėkia, sugebėsime jame pamatyti tą dalį, kuri bijo, jaučia įtampą ir jos abi bus visuma. Rėkdami patys, santykyje ant žmogaus, savyje atpažinsime ta dalį, kuri bijo, arba kuriai skauda, ir tai bus visuma.
Būti santykiuose reiškia parodyti kitam žmogui tai, ko iš išorės nesimato. “Aš rėkiu, nes bijau”. “Aš noriu įrodyti, kad aš teisus, nes man nesaugu kitaip. “
Paskutiniame paragrafe yra visų mokymų apie santykius santrauka. Parodyti kitam žmogui, kas skatina mano elgesį. Kas yra viduje. Išdrįsti pažeidžiamumą, atverti širdį, nusiimti kaukes.
Tai lengva suprasti, tačiau nėra lengva taip gyventi. Bet kaip ir viskas, pavyksta bedarant. Svarbiausia žinoti, ko norime santykiuose.
Naujausi komentarai