Šiandien visi švenčiame tėčio dieną. Visai neseniai sužinojau, kad reikėjo vienos atkaklios dukters pastangų, daugiau nei 50 metų, metai iš metų švenčiant tėvo dieną, kol jos iniciatyva buvo pripažinta ir įteisinta Tėvo diena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Nesu šventusi šitos dienos kartu su tėčiu kiekvienais metais. Kai gyvenau Paryžiuje, ir Briuselyje, ne visada grįždavau. Iš esmės man visą laiką buvo nesuprantama, kaip viena diena metuose gali būti reikšmingesnė už visas kitas dienas.
Aš suprantu, kad tai simbolis, ir tuo pačiu jaučiu, kaip tai gali įpareigoti rodyti dėmesį ir demonstruoti santykį vienokia ar kitokia forma tą dieną. Panašiai, kaip mamos diena, Kalėdos, ar gimtadieniai.
Taigi, šiandien noriu rašyti ne apie tėvo dieną, o apie mano tėtę. Žmogų, be kurio šios dienos nebūtų.
Mano tėtė mums, artimiesiems, visą gyvenimą buvo stiprus. Ir tai aukštai užkelia kartelę visiems kitiems, mano gyvenime sutiktiems vyrams.
Kai mano sūnus buvo jaunesnis, jis diedulį vadindavo “visų galų meistras”. Mano tėtė visada viską žinodavo ir mokėdavo. Gal ne apie visą platųjį pasaulį, bet apie mūsų kasdienybės pasaulį – tai tikrai. Nebuvo gedimo namuose, kuris nebūtų jam paklusęs. Nebuvo atsakomybės, su kuria jis nebūtų susitvarkęs.
Niekada nekvestionuodavo pareigos. Jeigu reikia – bus padaryta. Žinau, kad tai gali visaip pasisukti, bet šiandien noriu apie tai kalbėti per begalinį saugumo ir pasitikėjimo jausmą, kurį ši savybė atneša šeimai.
Tėtė visada turėjo alkį kelionėms. Vis dar regiu pirmas mūsų šeimos keliones salotinės spalvos Žiguliais.
Jis turėjo drąsos imti iš gyvenimo daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo duota. Prisimenu, kai dar tais senais laikais iš Jugoslavijos parvežė pirmus džinsus.
Tėtė visada buvo iniciatyvus. Sodinome rūsyje kopūstus ir juos pardavinėjome, statėmės patys pirtį, lakavom namo medines sienas.
Pirmas aplankytas laukas Dzūkijoje po kelių metų tapo dabartiniais tėvų namais.
Mes daug visi kartu žaisdavom kortomis. Tūkstantį, šešiasdešim šešias, kiauliaganį.Ir visada, visada, tėtė kvatodavosi, iš to kaip jam nesiseka žaisti. Iki šiol juokiasi, kai vakarais, suguldę anūkus, jau visi suaugę sėdame prie stalo ir žaidžiame Uno arba Pokerį.
Kai pasakoju tėtei apie mišką, kur mes su Meilute einame rytais, matau, kaip jis mano pasakojimuose atpažįsta save. Jis miške irgi dažnas svečias. Matau, kad jo akys žino, apie ką aš – atpažįsta miške patiriamą pilnatvę, kai geriau jauti save, kai viskas, kas tikra, iškyla į paviršių. Kai esi vienas pats su savimi. Bet nesijauti vienišas, jauti ramybę ir sotumą širdyje.
Prisimenu savo pirmą mokyklos kelionę į Prancūziją, ir jos tada neįsivaizduojamai didelę kainą posovietinei valstybei. Vis dar girdžiu tėtę sakantį “gerai”.
Tiesą sakant, neprisimenu, kad esminiams dalykams tėtė kažkada nebūtų pasakęs “gerai”.
Nežinau, kaip aš jį išsirinkau, sėdėdama ant debesėlio, prieš 43 metus, prieš ateidama į šią žemę.
Tik žinau, kad jeigu reikėtų rinktis iš naujo, vėl ir vėl pasirinkčiau jį.
Naujausi komentarai