Tačiau tuo pačiu, mes tarsi nugręžiame žvilgsnį į kitus ir ieškome, kas ir kaip galėtų situaciją atliepti.

Gal įstatymų kūrėjai galėtų patobulinti įstatyminę bazę ?

Gal psichologai galėtų duoti patarimų, kaip tokių situacijų išvengti ?

Gal reikėtų stipriau apmokyti socialinius darbuotojus ?

Gal privalomi mokymai tėvams ?

Ir tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip, galėtų situaciją atliepti bus visą laiką mažiau negu tų, kurie esame paprasti klausytojai ir skaitytojai, ir tokių situacijų liudytojai.

O kaip gi mes ? 

Ar tikrai mes tokiose situacijose esame be vaidmens ?

Kai tragedija jau įvyko, padėti yra be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma. Išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ir ar tikslingai vaikas buvo paimtas iš mamos tolygu kelerių metų visų šeimos narių psichoanalizei su apytiksliu atsakymu į šį klausimą.

Mes visi gyvename bendruomenėje, nei vienas negyvename po vieną, vakume. Mes visi reguliariai susiduriame su tragedijų užuomazgomis šeimose. Tik joms neduodame dažniausiai atsako, nes atrodo, kad nelabai galime kažką pakeisti. Esame užimti savais reikalais. Negalvojame, kad jau taip blogai.

Sureaguojame tik į kraują. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau taip blogai, kad apie tai rašo laikraščiai ir kalba televizija. Nemokame reaguoti į neisterinį pagalbos prašymą. Nurašome tai tinginystei, nenorui stengtis, negabumui, perdėjimui, nemokėjimui susitvarkyti.

Kai mama sako, kad pavargusi ir eina iš proto, norisi ją paprotinti, kad susiimtų, nes vaikus augina vieną kartą ir tie metai ims ir prabėgs, ir po to gailėsis, kad nepasidžiaugė vaikais.

Kai kolega sako, kad per greitas jam tempas ir nespėja darbe, pasiūlome užsirašyti į kursus, kuriuose išmoks, kaip planuotis savo laiką ir būti greitesniu.

Kai gatvėje mašinos vairuotojas bando kelis kartus pasistatyti mašiną, ir sustabdo eismą, mes jeigu ne jam, tai visiems kitiems duodame žinoti, kad toks iš viso neturėtų važinėti.

Mes visi esame vieni kitų kaimynai, bendradarbiai, sesės, broliai, draugai, klasiokų tėvai. Mes visi, ta didelė minia, kuri klausosi laidų apie tai, kaip ir kas galėtų šeimų tragedijų situacijas atliepti, turime tiesioginį priėjimą prie tų mamų ir tėčių, kuriems sunku, kiekvieną dieną. Jie gyvena, dirba, važinėja mūsų socialiniame burbule.

Tai yra tie žmonės, kuriems mes patariame susiimti, sakome, kad praeis, vaikai greitai užauga, prašome pasitobulinti ir pakelti kvalifikaciją, kad spėtų su kolegomis, garsu signaliname gatvėje, kad greičiau važiuotų, kai persijungia šviesoforas.

Mums sunku girdėti jų tylų pagalbos prašymą. Mes negirdime pagalbos prašymo iš baimės būti išnaudotiems, kad jeigu jie nedarys, tai mums ant pečių užkraus, iš galvojimo, kad jeigu aš galiu, tai kaip jis negali, iš kito žmogaus matymo per tinginystės prizmę, iš pasimetimo ir kartais nemalonaus savęs atpažinimo to žmogaus situacijoje.

Kai jau bėga kraujas, tada kaip ir aišku, kad tikrai blogai. O visi simptomai iki to – velnias čia žino, gali būti ir kad simuliuoja, tingi. Mes vieni kitus ir save pačius nuolat stumiame link perdegimo. Dar truputį pasistenk, tikrai išeis. Daugiau, greičiau, toliau.

Grįžtu prie mūsų, diskusijų apie tai, kaip padėti, besiklausančiųjų, galios. Mes galime apsidairyti, čia ir dabar.

Kam aplinkui reikia apkabinimo ?

Kam šalta ?

Kas nepamaitintas ?

Kas neišgirstas ?

Viso pasaulio neišgelbėsime. Bet visam pasauliui gal ir nereikia mūsų pagalbos. O kažkokiam konkrečiam žmogui iš mūsų aplinkos palaikymo gali reikėti čia ir dabar.

Ir nebijokime išlepinti kito savo dėmesiu. Nebijokime, kad jis per daug atsipalaiduos.

Aplinkui apstu situacijų ir žmonių, kurie grūdina.

Kreivę reikia atsverti į kitą pusę.

The post Ar reikia paimti vaikus iš mamų? appeared first on Tėvai ryšyje.

Paauglystė atkeliauja nuo 10 – 12 metų. Prasideda brendimas, išsiskiria lytiniai hormonai, keičiasi paauglio psichologinė būsena. Atsiranda noras būti savarankiškiems ir tapatintis su bendraamžiais.

„Paauglystei taip pat būdingi emociniai šuoliai, sprendimų kraštutinumai, negebėjimas įvertinti įvairių rizikų – nuo bandymų mesti mokyklą, užsidirbti pinigų, protestų dėl tėvų bandymų kontroliuoti elgesį iki ankstyvos motinystės bei pritapimo prie nusikalstančių grupių“ – sako psichologė Neringa Jankauskaitė.

Labai svarbu, priėjus šį raidos etapą, kalbėtis SU  mūsų vaikais, o ne jiems kalbėti.

Susitarimai ir ribos

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą.

Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Aktyvus klausymas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų.

Mums visiems reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“

Laikas kartu

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo vaikus kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį, tylėti kartu.

Nereiškia, kad jie sutiks su mumis pabūti. BET jie matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

https://youtu.be/TeemXeReWUc

Tikėti savo vaiku

Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti…Tokiais momentais apima bejėgystė ir nusivylimas. Ir vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti.

Šiuo gyvenimo etapu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikai jau suaugę, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė patys:).

Ko išmoko pasekmės?

Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą nuvešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas.

Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokti gyvenimo pamoką ir suprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad turėtų šalia ko išsiverkti arba garsiai trenkti durimis:).

The post (Iš)gyvenimo su paaugliais vadovas appeared first on Tėvai ryšyje.

Na, matyt, ne. „The Journal of Sex Research“ atlikta apklausa rodo, kad mažiausiai mylisi tėvai, kurių vaikai yra paaugliai. 45% tėvų mylisi rečiau nei kartą per savaitę, o 25% prisipažino, kad visiškai neturėjo lytinių santykių praėjusį mėnesį. Beveik visos apklausoje dalyvavusios moterys įvardijo, kad „mato seksualinį potraukį ir meilę savo partneriui kaip visiškai nesusijusius dalykus“.

Pagrindinės įvardintos priežastys dėl išretėjusių seksualinių santykių buvo nuovargis ir privatumo stoka.

Nuovargis buvo įvardintas visose amžiaus grupėse – ne tik tarp tų šeimų, kurios turi naujagimių. Įtampa, darbas, greitas tempas, vaikai – intymūs santykiai dažnai iškeičiami į miegą arba naršymą telefone, norint nebegalvoti ir atsiriboti nuo minčių srauto.

Kitiems, vyresnių vaikų tėvams privatumo problemos buvo daug svarbesnės nei noro stoka. Pusė tėvų įvardino, kad daugiau privatumo arba daugiau laiko be vaikų ženkliai pagerintų jų seksualinį gyvenimą.

Harmoningas seksualinis gyvenimas dažnai yra bendravimo ir pasitikėjimo poroje pasekmė. Didžiausia paskata ir atsipalaidavimas intymiuose santykiuose atkeliauja iš … draugystės, kuri paprastai yra kuriama ir prižiūrima ne miegamajame. Kuo labiau žaismingesni ir mylintys esame už miegamojo ribų, tuo lengviau ir darniau miegamajame.

Atsiradus vaikams, intymius santykius reikia tarsi susidėlioti iš naujo. Praverstų pagalvoti apie tai, kaip tai susiorganizuoti ir vertinti.

1. Laikas

Intymus santykiai yra tvirtų poros santykių dalis. Žinau, ką tikriausiai galvojat: darbų sąrašas toks ilgas, kad ten jau nebėra vietos. Tačiau planuodami savo savaitės laiką turėtume išsiugdyti įprotį pradėti planus nuo laiko sau, o tada laiko su partneriu ir vaikais. Be abejo, kad darbas ir pareigos yra svarbu, bet visi sutiksime, kad šeima ir santykiai yra svarbiau. Tai – mūsų laimės pagrindas. Tad pradėkime reguliariai planuoti laiką, kai galim būti vieni su partneriu.

2. Fiziologinė ir psichohigiena

Nepatenkinus mūsų bazinių poreikių, neįmanoma norėti kažko daugiau. Naktys, pilnos miego, dienos, praleistos aktyviai judant ir skaniai valgant yra visa ko pagrindas. Turime pradėti nuo elementaraus pasirūpinimo savo sveikata, savijauta, gerbūviu. Taip pat rasti dienoje laiko ir erdvės sau, kur galime pamaitinti savo asmeninio pažinimo ir saviraiškos poreikius.

3. Kas skatina mamų norą

Moteris stimuliuoja tai, ką jos girdi ar įsivaizduoja. Ir ne, tai dažniausiai ne erotinės paskirties tekstai…Tai mūsų brangių vyrų žodžiai apie mus ir mums. Tai ryšys, santykis, tie momentai, kai mes jaučiamės mylimos, vienintelės, pačios pačiausios. Tai komplimentai ir meilės žodžiai mums, kai mes esame pastebimos, kai mumis žavisi, kai mūsų ilgisi. Ir tai taip pat vyro veiksmai buityje kai vyras ima siurblį ir tvarko namus, nes tai reiškia, kad nereikės mums. Kai vyras grįžta su vakariene visiems, nes tai reiškia atsipalaidavimą ir lengvumą namuose vakare. Kai vyras pora minučių prieš miegą pamasažuoja kojų padus, nes žino, kiek ant jų šiandien su vaikais rankose privaikščiotos mylios.

4. Naktis ne namuose

Žinojimas, kad vaikai miega už sienos arba bet kuriuo momentu gali pabusti, arba kažko prireiks, arba bet kada atsidarys kambario durys yra priežastis numeris vienas, kodėl tėvai neatsipalaiduoja namuose ir net nenori pradėti intymių santykių. Privatumo stoka yra įvardinama iš karto po nuovargio. Paieškokime būdų, kaip vaikai gali pernakvoti pas senelius, pas dėdes ir tetas, gal į namus gali ateiti auklė, o mes tėvai galim naktį praleisti ne namuose. O gal esame kartu namuose, kai vaikai darželiuose ar mokyklose?

5. Bendravimas

Be galo svarbu poroje kalbėtis apie viską. Apie nedrąsą pradėti intymius santykius po ilgos pertraukos, apie nuovargį, apie nejaukumą, apie tai, kad mus jaudina, apie tai, kad bijom prarasti partnerį atsisakydamos…Gimus vaikams, mamos gauna daug laimės hormonų su vaikais, juos liesdamos, maitindamos, leisdamos laiką kartu. Mes didžiąją dalį laiko gyvename tarsi “mamos” programoje. Vyrai turi išmokti tai atpažinti ir tarsi nutiesti tiltą, ateiti mūsų pasitikti. Tas tiltas – tai pokalbis, prisilietimas, apkabinimas, ilgas mylintis žvilgsnis, kol moters širdis atpažįsta, kad yra kviečiama palikti vaikų pasaulį ir paviešėti poros pasaulyje.

The post Intymūs santykiai susilaukus vaikų appeared first on Tėvai ryšyje.

Kada mes save pametame tėvystėje? Tiek daug ten visko : planų, būrelių, vežiojimų, lavinimų, pramogų, auklėjimų…O mes patampame vykdytojais, pavargusiais ir nusibėgiojusiais tėvais. Perdegame: būti tėvais – nebegera, būti su vaikais, apie kuriuos taip ilgai svajojome, – nebemalonu. 

Iš esmės tėvystė yra ne apie vaikus, o labiau apie mus pačius. Tarsi vidinis kompasas, kuris rodo kelią į save. Kaip aš jaučiuosi, ko man trūksta,ko aš norėčiau. Vaikų pavyzdys gali būti įkvepiantis. Jie nuolat ryšyje su savimi, kai kažko nori, girdisi iki kaimynų namų. O mes, ar girdim save? Pavyzdžiui, vaikas prašo pažaisti. Mes nenorime, grįžome iš darbo pavargę. Arba žaidžiame “iš reikalo”. Ir mintyse dėstomės likusius vakaro darbus : vakarienė, ruošimasis rytdienai, migdymas…

Vėlgi tai situacija, kuriai lengvų vaistų dar neišrasta. Kelias į save yra ieškojimas, apgraibomis, kartais nemačiomis ir aiškinimasis, kas man, o kas ne man. Prioritetų persidėliojimas. Pasirinkimas, nuo ko aš noriu pavargti. Žinojimas, kaip ir kur aš pailsiu. Ir galiausiai, kas man teikia džiaugsmą ir kaip prie to galiu prisiglausti reguliariai. 

Mes visi norime visa ko geriausio savo vaikams. Laimės, pinigų, išsilavinimo, šeimos…Tačiau šiame pasaulyje yra kasdienių nusivylimų, liūdesio, sielvarto, nesėkmių – tai gyvenimo dalis. Mes negalėsime nurinkti visų akmenukų nuo vaiko gyvenimo kelio. Atvirkščiai – leisdami jam nuo mažens susidurti su tomis mažomis gyvenimo kliūtimis, išmokysime, kad laimė – ne tai, kad nėra kliūčių gyvenime. Laimė – kad sutikęs kliūtį aš, visų pirma, žinau, jog turiu užnugarį – mamą ir tėtį. Turint tokį užnugarį daug lengviau eiti per gyvenimą. Nuo pat mažų dienų žinau: kad ir kas nutiktų, yra mama ir tėtis, kurie visada apkabins, paguos, pabučiuos ir vėl išleis bėgti tais takeliais, kur aš vėl griūsiu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žinau, kad turiu pas ką sugrįžti, pasisemti stiprybės ir vėl išeiti į gyvenimo kelią.   

Bet pas ką atbėgti, jeigu mama ir tėtis nuolat pavargę? Nėra galingesnio įrankio už laimingo tėčio ar mamos pavyzdį. Daug kas manęs klausia, kodėl pavadinau savo projektą „Tėvai ryšyje“? Nes, visų pirma, mes turime palaikyti ryšį su savimi. Patys gyventi taip, ko linkime vaikui. Savo pavyzdžiu rodyti, kad pailsėti yra svarbu. Kreipti dėmesį į save – svarbu. Pažinti save – svarbu. Žinoti, kas mums teikia džiaugsmą gyvenime, – svarbu, nes tai mūsų stiprybės šaltinis. Tik tada mes galiu būti stiprūs ir atjaučiantys kitiems. 

Mes galvojame, kad, tapus mama ar tėčiu, reikia turėti kažkokią įrankių dėžutę ir su ja vaikams diegti įvairias tiesas apie gyvenimą. Iš tikrųjų tėvystė yra labiau apie mus, apie tas tiesas, kurios jau yra mumyse. Kiek iš mūsų esame prisiekę, kad aš tai jau savo vaikų taip, kaip mano mama ir tėtis, tikrai neauginsiu ? Tačiau kai tampame tėvais, staiga susivokiame, kad kalbame su vaikais savo mamos arba tėčio balsu, jų žodžiais. Kodėl taip atsitinka? O gi todėl, kad mes lengviausiai perimame mums rodomą pavyzdį. Tėvystė ateina ir užduoda klausimą iš naujo : tai kaip ir kuo iš tikrųjų nori būti ir tada tenka prisijaukinti naujus elgesio pavyzdžius. Ir taip pat pirmą kartą savo pačių tėvus pamatyti pirmiau kaip žmones, ir tik tada, kaip tėvus. Nes mes pagaliau suprantame, ką reiškia norėti vienaip, o negalėti taip padaryti, kad ir kaip stipriai to norisi. Didelė dovana, kai patapę tėvais, mes pagaliau susitaikom su mūsiškiais. 

Lengvumo gyvenimui atneša, kai mes ir savo vaikuose visų pirma matome žmones, o tik antrame plane – vaikus. Vėlgi, ką reiškia būti ryšyje su žmonėmis, kuriuos auginame? Vadinasi, būti su tuo, kas yra priešais mūsų akis. Ir mums labai skaudu, jeigu tai, ką matome, mums nepatinka, kai vaiko pasirinkimus vertiname kaip gyvenimo klaidas. Neigiame, draudžiame, moralizuojame, kritikuojame… Tai trukdo išlaikyti ryšį, nes mes palaikome ryšį su įsivaizduojama, išsvajoto vaiko versija, o su tikruoju vaiku, tokiu, koks jis yra, ryšio neturime. 

Sunku priimti kituose, kai nepriimame savyje. Sunku būti ryšyje su kitais, kai ryšys su savimi yra nutrūkęs. Ar aš dirbu darbą, kuris man patinka? Ar mano santykiai man patinka,  ar jie darnūs? Kai mūsų ir vaikų pasirinkimai nesutampa, dar nereiškia, kad jie eina klaidingu keliu. Apsidairykime aplink – daug žmonių gyvena kitaip negu mes, bet dėl to jiems nei mažiau, nei labiau sekasi. Kiekvienam – savas kelias. Ir mūsų vaikas eis savu. O mes galim pasirinkti, ar norime būti to kelio liudininkais. Ir iš kaip arti.

O taip pat kviečiu pasiklausyti pokalbio su Prof. Eugenijumi Laurinaičiu apie sąmoningumą, meilę ir susivokimą gyvenime:

The post  Kam man tiek visko reikia? appeared first on Tėvai ryšyje.

Kiek mamų save atpažino šituose žodžiuose? Aš esu viena iš tų daugelio, jeigu ne visų, kurios kelia ranką. Kaip dažnai dienoje jaučiame, kad esam nepakankamos, kad esam netobulos, kad neišeina. Kad pasižadam neberėkti ir vis tiek rėkiame. Kad nuo rytdienos pasižadam būti geresnės mamos ir vis tiek nesigauna. Tas nuolatinis kaltės ir nepakankamumo jausmas yra pastovus palydovas. Mes įsivaizduojame, kad turime būti 100 procentų savo vaikams: pasiaukojančios, atsiduodančios, jais besirūpinančios. Ir, žinoma, mes susiduriame su pačiu elementariausiu savo pačių žmogiškumu. Juk reikia pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti, reikia pabūti vienai. Ir suvokusios, kad įsivaizduojamo 100 procentų tiesiog negali būti, pasijuntame bejėgėmis. Tai tarsi atsisveikinimas su išsvajotąja idealia mama, kuria norėjome būti savo vaikui.

Negana to, apninka ir didelis kaltės jausmas, įtarimas, kad kažką darome ne taip – juk kitoms mamoms tikrai pavyksta. Tik man ne. Iš čia kyla pyktis. Pyktis ant aplinkos, partnerio, vaikų ir, svarbiausia, ant savęs. Juk jei tik pasistengtume labiau, jeigu tik pavyktų save pakeisti… Šis uždaras nepakankamumo ratas sukasi ir mus įsuka į vidų.

Dalis atsakymo glūdi informacijos gausoje. Kai pradedame skaityti, domėtis, dalyvauti seminaruose, perskaitome 20 – 30 knygų, visąlaik juk atsiras prie ko galėtume prikibti. Vienoje ar kitoje knygoje rasime, ko mes dar nedarome, ką darome ne taip, ką galėtume daryti kitaip. Visuomet rasime kaip pamaitinti tą nepakankamumo jausmą. Jausmą, kad vis dar kažko trūksta, aš vis dar kažko nežinau, kažko nepritaikau, kažkokio naujo įgūdžio nesusikūriau.

Kita dalis atsakymo glūdi aplinkos įtakoje. Šiandien, kaip niekada anksčiau, sulaukiame daugybės savo nepakankamumo įrodymų socialiniuose tinkluose. Iš aplinkinių taip pat veikiau išgirsime komentarus, neprašytus patarimus, nei šiltą palaikymą ar pritarimą mūsų pasirinkimams. Tarsi kažkas iš išorės apspręstų visą mūsų mamystės vertę, kurią nuolatos turėtume įrodinėti. Įrodinėti ne tik už save, bet ir teisintis dėl „kažkokio“ mūsų vaikų elgesio. Ir mes vėl visas „sąskaitas“ susivedame į save, kad ir vėl tai pasako kažką apie mus.

Dar viena dalis atsakymo slypi santykyje su mūsų pačių mamomis. Kokios buvo mūsų mamos ir kokį mamos vaizdinį mes išsinešėme. Kaip dažnai aš save prisimenu sakant, kad niekada nebūsiu tokia, kaip mano mama, nes aš žinau, kokį skausmą man sukėlė jos netobula motinystė ir kad aš savo vaikui niekada tokia nebūsiu. Aš būsiu ta, 100 procentų atsidavusi mama, mano vaikui niekada neskaudės, jis niekada nebus nelaimingas, jis visą laiką bus mylimas, juo visą laiką bus pasirūpinama. Ir kai vidury nakties, kaip gražiai rašo Sigita Valevičienė savo knygoje, atsibundi pakelta iš miego, nes vaikas verkia, ir tai yra nei pirma, nei antra ar trečia naktis, kai tu esi neišsimiegojusi, tu girdi, kad kažkas rėkia, ir tada su siaubu suvoki, kad tas rėkiantis balsas priklauso tau, o juk buvai pažadėjusi sau niekada nerėkti…. Nes kaip tu gali vienu metu taip beprotiškai mylėti savo vaiką ar norėti jam būti viskuo, visu pasauliu, ir tuo pačiu metu rėkti ant jo. Ir tu vėl sau pažadi, kad nuo rytdienos būsi ta gera mama. Šiąnakt paslydai, bet nuo rytojaus daugiau nebepaslysi. Ir bandai, tarsi, vėl išlipti iš to mūsų žmogiškumo ir būti kažkuo tobulu, mama-robote, mama-programa. Mums labai sunku savyje priimti, kad galime būti „ir-ir“. Norisi atskirti – jeigu aš esu gera, tai aš nesu pikta, jeigu aš esu mylinti, tai aš negaliu nusivilti savo vaiku.

Gyvenimas ir motinystė yra apie „ir-ir“ ir apie tai, kaip mes visa tai į save sutalpiname. Apie tai, kaip galima beprotiškai iki skausmo mylėti savo vaikus ir beprotiškai ant jų pykti. Ir visai nesvarbu ar yra dėl ko pykti ar ne. Pyktis yra tikras, nes tuo metu kažkokie mano poreikiai yra nepatenkinti. Jeigu tai yra vidurys nakties, tai aš esu neišsimiegojusi. Jei vidurys dienos, tai vyksta priešprieša tarp vaiko poreikių ir mano. Jeigu aš esu nepailsėjusi ir jų nepatenkinusi, manyje gimsta pyktis. Ta dalis manęs, kuri nėra mama, pyksta rėkdama: „O kaip aš? Palauk, o tai kur aš? Nuo tada, kai gimė vaikai, 100 procentų yra vaikams. O aš?“

Kultūriškai ir istoriškai susiklostė, kad mamos yra laikomos mūsų visuomenėje atsakingos už vaikų auginimą. Kai vaikas gims, jam mama ir bus visas jo pasaulis, jis ateina per jos kūną, jis gyveno tarsi vienam burbule su mama labai ilgus mėnesius. Pirmus savo gyvenimo mėnesius mamos perteikia vaikui tą glaudų santykį su pasauliu, tą suvokimą ar pasaulis saugus ar pavojingas. O tada mums labai sunku paleisti vaiką gyventi, nes mes jaučiamės atsakingos už menkiausią vaiko žingsnį ir menkiausią jo patirtį. Mes bijome, kad kažkas vaiką traumuos, jeigu mes neapsaugosim jo nuo tos patirties. Mums labai sunku atsiskirti ir leisti vaikui patirti viską pačiam, būnant ramybės uostu, kur vaikas ateina pasisemti stiprybes, kur ateina pasiguosti, pabūti. Pačios ieškodamos tobulumo, ir savo vaikui siekiame kurti tobulo gyvenimo patirtis.

Mano abu vaikai, tarp kurių nedidelis, mažesnis nei dviejų metų, amžiaus skirtumas, augo labai skirtingai. Vienas žindo, kitas ne, vienas miegojo iš pat pradžių daug, kitam prireikė trijų metų, kad surastų savo miego ritmą. Ta pati mama, o tiek daug skirtingumų augant ir auginant…Dabar žiūrėdama į juos aš matau abu nepriklausomus, savarankiškus, laisvus širdyje žmones. Žinančius, ko jie nori, labai stipriai jaučiančius, kas jie yra, kas jiems įdomu, kas jiems svarbu.

Tai man pačiai primena, kaip visa nepakankamumo drama ir tobulos mamos konkursas vyksta tiktai mūsų galvose. Jis prasideda su mintimis, sustiprėja su jausmu, kurį ta mintis pagimdo, sukurdamas kančią, saviplaką. Kitaip tariant, yra gyvenimas ir yra tai, kaip ir ką mes apie jį pasakojame sau ir kitiems.

The post Ar aš esu gera mama? appeared first on Tėvai ryšyje.

Tos mamos, kurios užgirdusios frazę ”tai paprašyk vyro pagalbos“ nori sviesti lėkštę į sieną, pakelkite ranką. Oi, per daug čia mūsų!!! Padarom atvirkščiai, pakeliam rankas tos, kurios nenori nieko svaidyti, užgirdusios, kokie šaunūs jų vyrai, nes joms padeda auginti vaikus. Na va, iš karto aiškiau, pakeltų rankų beveik nėra.

Kodėl toks nekaltas patarimas taip greitai išveda iš pusiausvyros? Nes, na, juk pagalbos tai tikrai reikia auginant vaikus. Bemiegės naktys, pirmi dantukai, nesibaigiantys sauskelnių keitimai, pilvuko diegliai, pirmi nukritimai, pirmi nubrozdinti keliai, pirmas pyktis, emocijų audros, „ne, ne, ne, aš pats“ – kaip dažnai auginant vaikus norime, kad estafetę perimtų kažkas kitas, o mes turėtume valandėlę atsipūsti, arba kad bent jau šalia būtų žmogus, su kuriuo visais šitais pirmais (ir ne tik) kartais galėtume pasidalinti.

Jeigu reikėtų surasti giliausią ir skaudžiausią priežastį manyje, kodėl taip erzina pasiūlymas prašyti vaikų tėčio pagalbos, tikriausiai tai būtų jausmas, kad jeigu aš turiu pas savo partnerį prašyti pagalbos, tai vadinasi aš vaikus auginu iš tiesų viena. Jie – mano, aš viena už juos atsakinga, ir kai jau nesusitvarkau, tada žinau, kad galiu kreiptis pagalbos į vaikų tėtį. Bet kai tik ir vėl situacija pagerės, žinau, kad ir vėl būsiu visame tame viena. Ir iš to kyla bejėgystė, nusivylimas, pyktis, susierzinimas, jausmas, kad esu tarsi apgauta ir išnaudojama, na ir visa tai mane skatina svaidyti puodus į sienas vien apie tai pagalvojus.

Kada nors savęs klausėte, iš kur atsirado šis požiūris, kad mamos turi prašyti vyrų pagalbos auginant jų abiejų bendrus vaikus? Kad vyras padės paprašytas, arba, kad mano vyras mums padeda, arba kad maniškis nepadeda net paprašius?…

Daugelį amžių vienintelis tėčių vaidmuo buvo finansiškai išlaikyti šeimą. Kai tuo tarpu mamos vaidmuo buvo rūpintis vaikais ir namais. Tėtis vaikų auklėjime dalyvaudavo tik tada, kai reikėdavo drausminti ar nubausti vaiką. Dažnai užtekdavo mamos grasinimo vaikams papasakoti tėčiui apie netinkamą elgesį ir elgesys liaudavosi. Ilgą laiką fizinis smurtas daugelyje kultūrų buvo laikomas normalia ir tinkama drausminimo forma ir dažniausiai iš tėčių būdavo tikimasi, kad jie bus to drausminimo taikytojais.

Laikai pasikeitė! Ar tikrai? Na gerai, laikai keičiasi, po truputį, pamažu. Šiandien tėčiai vis labiau įsitraukia į vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Taip pat išaugo ir šeimos struktūrų įvairovė. Apsidairę pamatysime aplinkoje vienišų tėčių, išsiskyrusių tėčių, patėvių, įtėvių, biologiškų tėčių, tos pačios lyties tėčių. Tikriausiai šis socialinis kontekstas yra taip pat labai svarbus faktorius, kuris lemia tėčių įsitraukimo į šeimos gyvenimą suaktyvėjimą, nes daugėja situacijų, kuriose tėčiai tampa pagrindiniais arba net vieninteliais tėvais, auginančiais vaikus.

Šiuolaikinės šeimos struktūra skiriasi nuo tradiciškai mums iki šiol pažįstamos šeimos, kur du jauni skirtingų lyčių žmonės susituokę užaugindavo vaikus ir nugyvendavo kartu iki gyvenimo pabaigos. Šiandien dauguma žmonių nejausdami pilnatvės poroje ieško savo asmeninės laimės, net jeigu to kaina – skyrybos ar vieniša tėvystė.

Ilgą laiką skyrybos buvo tabu, net ir tais atvejais, kai tarpusavio santykiai būdavo visai prasti, bet vis labiau ir labiau suvokiama ir priimama, kad vaikams svarbiau už tėvus po vienu stogu yra sveika psichologinė ir emocinė aplinka namuose. Ir net jeigu tėvai gyvena kartu, galbūt ryte į darbus keliauja mama, o namuose lieka ir augina vaikus tėtis. Jau minėjom išsiskyrusius tėčius, patėvius, įtėvius, tos pačios lyties tėčius – kiekvienas iš šių vaidmenų atneša skirtingų iššūkių ir tik dar kartą įrodo, kad tėčio vaidmuo nėra prisidėti ar padėti, nes yra daug situacijų, kuriose tėtis yra vienintelis suaugęs, kuris rūpinasi vaikais.

Ir net jeigu vaikus augina du suaugę žmonės, tėčio vaidmuo vis tiek yra esminis : vaikai biologiškai ateina per mamos kūną, tarsi suaugę su juo, tarsi tokiame savaiminiame instinktyviame ryšyje, todėl ypatingai yra svarbus vaikams santykis su tėčiu, o santykis reiškia laiką kartu.

Kaip sakė lapė Mažajam Princui, tai štai kodėl mes vieni kitiems svarbūs, nes mes leidžiame laiką kartu, mes būname vieni šalia kitų, mes pastebime vieni kitus, mes jaukinamės vieni kitus santykyje :

„— Jeigu nori turėti draugą, prijaukink mane!

— O ką dėl to reikia padaryti? — paklausė Mažasis princas.

— Reikia kantrybės, — atsakė Lapė. Iš pradžių atsisėsk štai ten, atokiai, ant žolės. Štai taip. Aš kartais į tave akies krašteliu žiūrėsiu, o tu tylėk. Bet kiekvieną dieną atsisėsk vis arčiau…“

Ar reikia ruoštis tapti tėčiu? Jeigu prieš keliasdešimt metų tėčiai seminaruose ir susitikimuose buvo retas svečias, tai šiandien jau nieko nestebina į paskaitą apie tėvystę atėjęs tėtis. Tikiu, kad vis dar gali būti nedrąsu apie tai papasakoti darbdaviui, prašantis išleisti iš darbo, ar net draugų tarpe, bet pasiryžus ir nuėjus, galima pamatyti ir suprasti, kiek daug visko mūsų laukia tėvystėje, ir suvokti, kad tėvystė iš tikrųjų bus susitikimas su mumis pačiais. Nes tik susitikę su savimi, mes galim tikrai susitikti su kitu.

Tėčiai, taip pat kaip ir mamos, tėvystę turi prisijaukinti, o tai padaryti lengviau, jeigu tėčiai nuo pat pradžių ruošiasi kūdikio gimimui arba vaiko atėjimui į šeimą. Laikas, praleistas ruošiantis tapti tėčiu, turi tiesioginės įtakos tėčių įsitraukimui gimus kūdikiui. Emocinis ir fizinis pasiruošimas vaiko atėjimui į šeimą yra svarbus bet kokios struktūros šeimose ir be(si)laukiant bet kokio amžiaus vaiko.

Suplanavus šeimos pagausėjimą, moteriai besilaukiant, dažnai vyrai gali jaustis taip, tarsi jie iš tikrųjų nepriklausytų šiam naujam pasauliui. Gyvybė gyvena ne jų kūne, šeimos laukiantį pasikeitimą sunkiau užčiuopti. Lankyti kursus gali būti gėda, darbdaviai nebūtinai išleis darbo metu – vyras nėštumo metu, atvirkščiai, gali panirti į visai naujus projektus ir užsiėmimus, kad nereikėtų susidurti su viduje kirbančiu nerimu.

Kai negalime kontroliuoti, kas vyksta mūsų aplinkoje, mes dažnai susirandame naujų veiklų, kurios padeda atgauti kontrolės jausmą, taigi tėčių užimtumas nėštumo laikortarpiu gali byloti apie jų bandymą per išorinius veiksnius vėl pasijusti padėties šeimininkais. Patiriami jausmai ir emocijos tiek mamai, tiek tėčiui yra nauji, todėl labai svarbus yra tarpusavio santykis ir kalbėjimasis. Kuo laisviau vyks diskusija įvairiais klausimais, kuo daugiau bus atliepta baimių, įsitikinimų, aptarta įvairių situacijų besiruošiant vaiko atėjimui, tuo paprasčiau bus ir lengviau pajausti ir susikurti sau vietą tėvystėje.

Visai nesvarbu, kuo kiekvienas nuspręs rūpintis namuose, svarbiausia, kad tėvai pasiektų susitarimo, kuriuo jie abu būtų patenkinti. Ruošdamiesi tėvystei, tėčiai supranta, kiek daug skirtingų faktorių įtakoja požiūrį į vaiką. Visų pirma tai, kaip jie patys buvo auklėjami. Dažnai mes patys nesuvokiam, kodėl elgiamės ar reaguojame vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, kai kuriems tėčiams gali būti labai sunku susidurti su savo vaikų pykčiu, jei jie patys niekada negalėjo pykti ant savo tėvų.

Taip pat greitai yra susiduriama su suvokimu, kad tėvystė yra didesnė ir apimanti daugiau sričių, negu mes iki tapdami tėvais įsivaizdavome. Net ir ruošiantis tėvystei, neįmanoma iki galo įvertinti pokyčių, kuriuos kūdikis atneš į šeimą. Kai kurie tėčiai gali bandyti ir toliau gyventi taip, lyg niekas iš tikrųjų nebūtų pasikeitę. Gali reikėti laiko, kol tėčiai pajus glaudų ryšį su savo kūdikiu. Dabar jau niekam nebe paslaptis, kad pogimdyminės depresijos gali kamuoti ir tėčius. Iš tiesų, kūdikio gimimas tėčiui gali būti dar stipresnis potyris nei mamai.

Tėtis gali jaustis nereikalingas, ypač jei jam neleidžiama dalyvauti ankstyvoje kūdikio priežiūroje, nes „mama žino geriau“. Kartais būna atvirkčiai, tėtis tarsi pradeda konkuruoti su mama, jis įsitraukia į kūdikio priežiūrą ir namų ruošos darbus taip, kad mama pradeda jaustis šiek tiek išstumta. Abiems tėvams svarbu stengtis pasiekti pusiausvyrą santykyje ir tėvystėje. Vaikai nuskaito visas tėvų emocijas – pajutę tėvų įtampą ją išjaus kaip savo.

Pusiausvyros paieškos nėra lengvos, jos mus lydi, net kai vaikai jau suauga ir palieka namus – tada tariamės dėl santykių su anūkais. Lengviausia mėgautis darna ir harmonija, kai iš anksto susitariame dėl vaikų priežiūros darbų pasiskirstymo. Kuo mažiau reikės dėl visko derėtis jau vaikui gimus, tuo lengvesnė bus buitis, ir tuo mažiau progų – konfliktams.

#1 finansinis indėlis

Auginant vaikus svarbus abiejų tėvų dalyvavimas. Kiekvienai šeimai reikia pajamų ir jas gali į šeimą parnešti vienas iš tėvų arba abu, pagal bendrą susitarimą. Nėra jokių gairių, kurias reikia atitikti, vienintelis kriterijus yra tai, kad susitarimas tiktų abiem tėvams. Susitarus dėl pajamų, svarbu nepamiršti, kad namų ir vaikų priežiūros pareigos turi gulti ant abiejų tėvų pečių. Nebūtinai po lygiai, nebūtinai kiekvieną dieną ar kiekvienoje situacijose, vėlgi svarbu išlaikyti patį principą, kad priežiūroje lygiomis teisėmis dalyvauja abu tėvai, o tarpusavio namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų pasiskirstymas yra jų susitarimo klausimas.

# 2 emocinis indėlis

Vaikui svarbu jausti abiejų tėvų dėmesį. Žinoti, kad tėvai pažįsta jo turimus draugus, žino, kas jam kelia nerimą, kokius žaidimus mėgsta žaisti kieme, apie ką svajoja, kur reikia palaikymo, kaip sekasi mokykloje, kas ten domina. Auginant vaikus dviese, galima būti su vaikais paeiliui, keičiantis, ginčus spręsti su vienu iš tėvų, eiti miegoti su kitu, kad prireikus, kitas suaugęs galėtų pakeisti, tą, kuris jau pavargo. Vaikui reikia žinojimo, kad kai jam prireiks, vienas iš tėvų bus šalia, visai nesvarbu, ar tai mama, ar tėtis, ir tuo pačiu labai svarbu, kad vyktų kaita, kad šalia nebūtų visada tas pats vienas iš tėvų, vaikui svarbu žinoti, kad gali pasitikėti abiemis tėvais, kad jie abu bus šalia, kai reikės.

# 3 laiko kartu indėlis

Vaikams nereikia naujausių technologijų ar brangių dovanų. Jokios dovanos ar pramogos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto ryšio su tėvais. Vaikams svarbiausia leisti laiką kartu su tėvais. Ir visai nesvarbu ar kartu grosite, ar eisite pasivaikščioti, ar žiūrėsite filmą, sportuosite, supsitės žaidimų aikštelėje, piknikausite kieme, žaisite kartu su kaladėlėmis, spalvinsite ar piešite bendrą piešinį, važinėsitės dviračiais, gaudysite drugelius, laikysitės už rankų, gaminsite valgyti. Jeigu vienas iš tėvų dirba, grižus dirbančiam tėčiui ar mamai namo, tai gali būti puiki proga praleisti laiką visiems kartu, bendrystėje, lėtai, pastebint vienas kitą.

# 4 tėčio laiko tik su vaiku indėlis

Labai svarbu suteikti laiko ir erdvės vyrui vienam pabūti su vaikais, be mamos. Tėtis gali skaityti knygeles, apkamšyti prieš miegą, iškrauti indaplovę su vaikais, padėti susiruošti užkandėlę į mokyklą, apsipirkti, ruošti vakarienę su vaikais, kai tuo tarpu mama išeina pasivaiksčioti, ilsisi, sportuoja, skaito knygą viena.

Leiskime tėčiui su vaikais būti taip, kaip norisi jam, kaip norisi jiems kartu. Tas laikas turi būti jų ir apie juos. Tėčiai dažnai laiko prioritetais pramogas ir smagų laiką su vaikais, kai tuo tarpu mamos labiau koncentruojasi į rūpinimąsi vaiko buitimi, palikime laisvę apsispręsti jiems! Kai tėtis aktyvus šeimoje, leidžia laiką su vaikais, domisi jų pomėgiais, yra parama vaikams – pasinaudokime tais momentais ir pasirūpinkime savimi, skirkime laiko sau, pasitikėkime, kad jie abu ras būdų, kai nenusisukti galvos ir pasibūti kartu. Berniukams tėtis yra svarbus vyriškumo pavyzdys, o mergaitėms artimas santykis su tėčiu atneša pasitikėjimo ir saugumo.

Vaikams tėčio palaikymas yra ypač svarbus stresinėse situacijose: kai kažkas nepavyksta, kai negaunamas rezultatas, kai žeidžia aplinka. Mamos tokiose situacijose pačios sureaguoja labai emocingai, joms tarsi skauda už vaiką ir su vaiku. Tėčiai dažnai būna racionalesni, jie labiau išlaiko šaltą protą ir dėmesį kreipia į situacijos sprendimą. Jeigu mamos vaikus moko, kaip priimti jausmus ir kaip būti suprastam ir atjaustam, tai tėčiai moko “o kas po to”, tai yra kaip konkrečiai šitoje situacijose elgtis toliau, ką daryti, kaip ieškoti sprendimų, kaip nesusitapatinti su jausmu ir nepasiduoti bejėgystei.

# 5: darnių ir šiltų santykių šeimoje indėlis

Tėvystė yra taip pat apie vienas kito palaikymą. Mes visigyvename dideliuose kūnuose, o viduje dažnai jaučiamės kaip vaikai. Ir visi tėvystės patarimai, kuriuos norime įgyvendinti su savo vaikais, mes juos visų pirma turime prisitaikyti sau, kaip suaugusiam žmogui. Todėl, kad vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio, o ne iš to, ką jiems sakome daryti, kai mes darome visai atvirkščiai. Jeigu vaikus mokome draugystės, vadinasi turime savo partneryje pastebėti tai, ką jis daro gerai ir būti dėkingais už tai. Beje, tai, ką pastebime, (pagal kažkokį tai kvantinės fizikos dėsnį, iki galo nesuprastą ir nepagrįstą, bet veikiantį, o tai svarbiausia ) dauginasi, vadinasi jeigu pastebėsime, kas mums teikia džiaugsmą, džiaugsmo šeimoje ir turėsim daugiau. Ir šiaip, žmogiška, bet pagyrimas ir pripažinimas veikia geriau, negu kritika. Matydami, kaip tėvai palaiko vienas kitą, vaikai augs turėdami nuostabų pavyzdį praktikoje, kaip būti santykyje su kitu žmogumi, kaip išlaikyti šilumą ir pagarbą, net ir ypatingai, kai nesutariame ir į gyvenimą žiūrime skirtingai.

# 6: palaikymo indėlis

Mes visi mokomės būti tėvais. Iš vaikystės atsinešame tam tikrų įgūdžių, lūkesčių, auklėjimo modelių, bet nebūtinai jie mums tinka auginant savo vaikus, tad gali tektis visko mokytis iš naujo. Be to, niekas negali iš tikrųjų paruošti tėvystei, nes tėvystėje mus iš tikrųjų nuolat ištinka ne situacijos, o emocijos kylančios tose situacijose. O tam žemę iš po kojų išraunančiam jausmų uraganui pasiruošti nelabai įmanoma… Neišvengiamai bus klaidų, būsime pavargę, nusivylę. Kuo anksčiau pasirūpinsime turėti savo aplinkoje erdvę, kurioje galima patikimam žmogui atiduoti visus jausmus, kylančius tėvystėje, kurioje bus, kas saugiai juos priima, išklauso, tuo labiau galėsim tėvyste mėgautis ir joje atsipalaiduoti. Jeigu tai susikuriame ir turime poroje- puiku, jeigu ne, ieškokimės draugų, kitų mamų ir tėčių, tėvų palaikymo grupių – tėvystė niekada nebuvo lengva ją nešantis tik ant vieno žmogaus pečių.

The post Kodėl tėčiai neturi padėti auginti vaikų? appeared first on Tėvai ryšyje.

The post Kodėl niekas mūsų nemokė būti santykiuose? appeared first on Tėvai ryšyje.

Pirmieji metai po kūdikio gimimo yra intensyvių fizinių ir psichologinių pokyčių metas. Moteris turi iš naujo susipažinti su kūnu, prisijaukinti žindymą. Abu tėvai greičiausiai kenčia nuo miego trūkumo ir bendro netikrumo, nežinojimo, nuovargio jausmo, todėl atsiranda intymus, emocinis ir fizinis nutolimas. Keičiasi ir kiti reikšmingi iki tol turėti santykiai. Pavyzdžiui, seneliams įsitraukiant į vaikų auginimą pastebime savyje jausmų sąmyšį, susijusį su mūsų pačių vaikyste ar santykiais su tėvais. Bendravimas su draugais irgi keičiasi dėl kūdikio priežiūros poreikių ir naujų prioritetų. Tai paaiškina, kodėl dauguma porų, kartu arba individualiai, išgyvena tapatybės krizę per pirmus buvimo tėvais metus.

Mokslų daktaras, porų terapeutas Johnas Gottmanas 2019 metais žurnale „Journal of Family Psychology“ paskelbė tyrimą, kurio metu pastebėjo, kad 67 proc. porų, susilaukusių kūdikio, patiria nusivylimą tarpusavio santykiais, poroje atsiranda priešiškumas, nuoskauda, vienišumo jausmas. Kodėl kartais taip ilgai lauktas šeimos pagausėjimas suteikia tiek daug išbandymų? Kodėl tarsi naujoje šviesoje pamatome patys save ir savo partnerius? Kodėl kartais atrodo, kad nebežinome, kas esame ir su kuo gyvename?

Aš pati tapusi mama pirmą kartą pagalvojau, kaip galėjau taip netikusiai išsirinkti vyrą. Jis nieko nesupranta apie vaikų auginimą. Jis viską daro atvirkščiai. Jis nesureaguoja taip greitai, kaip reikėtų. Jam nerūpi esmė ir ribos, ir ritmas. Jis tik užsiima žaidimais su vaikais. Kaip aš anksčiau nepamačiau, kad mes neturime nieko bendro? Iki šiol prisimenu pirmą naktį namie su vaiku, pirmą maudymą, pirmą atpylimą, pirmą pilvo skausmą, pirmą nepaaiškinamos kilmės širdį veriantį vaiko verksmą… Suvokimą, kad niekas negali paruošti tokiam jausmui.

Pradėjau skaityti knygas, klausiausi tinklalaidžių pokalbių, ieškojau atsakymų visur, kur tik galėjau. Kodėl taip slegia krūtinę? Kodėl jaučiuosi kalta, nepakankama, bejėgė, vieniša? Kodėl pykstu ant visų, bet labiausiai ant savęs? Vis daugėja visuomenėje mamas palaikančių grupių ir iniciatyvų. Tėčiai tokių turi labai mažai. Gajus įsitikinimas, kad tėvystėje svarbios žinios, o palaikymo reikia tik silpniems. Arba kad viskas tėvystėje turi išeiti savaime, nes juk vaikus auginame nuo neatmenamų laikų, tad kas ten gali neišeiti? Taip pat kad byra tik tos santuokos, kurios jau ir taip šlubavo dar prieš atkeliaujant vaikams.

Tačiau J.Gottmanas savo tyrime taip pat pabrėžė, kad naujas mamos ir tėčio vaidmuo turi tiesioginę įtaką poros santykiams. Čia panašiai, kaip būna, jeigu dirbame kartu, – po darbo neišspręstus klausimus parsinešame namo ir pykstamės dėl darbo namuose. Tapus tėvais nesutarimai dėl vaikų auklėjimo persikelia į pagrindinius poros santykius. Ir to labai sunku išvengti, nes biologiškai mamos ir tėčiai nori vaikus auklėti skirtingai. Mamos daugiau augina, tėčiai daugiau žaidžia.

Tikriausiai esate girdėję posakį „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Kiekviena pabaiga gali būti ko nors stipresnio pradžia. Kiekviena krizė gali būti galimybė gyventi darniau. Santykių, poros, tėvystės keblumai gali būti proga paklausti savęs ir partnerio, ko mes iš tikrųjų norime gyvendami kartu. Ar kada nors esate savęs paklausę, kam man reikalingas vyras arba žmona? Atsakymas atrodo toks savaime suprantamas. Kad jausčiausi mylima (-as), kad kas nors būtų šalia, vienai (-am) liūdna, dviese smagiau.

Atsakymuose užšifruotas didelis lūkestis, kad mūsų partneris padarytų mūsų gyvenimą laimingą. Tam vaikeliui, kurį supame ant rankų ir norime jam visa ko geriausio, net slogiausiame sapne nelinkėtume, kad po kokių 30 metų jo gyvenimas virstų nuolatinėmis pastangomis padaryti ką nors kitą laimingą. Tai kodėl to tikimės iš savo partnerio? Juk gyventi, kad kitą žmogų padarytum laimingą, vadinasi, nelabai turėti kada gyventi pačiam.

Į mūsų gyvenimą atėję vaikai padeda pamatyti mūsų pačių ribotumą. Geriausias vyras negalėtų už mane išsimiegoti ar pavalgyti, arba atsigerti. Taip pat jam neišeitų nurašyti mano neadekvatumo jausmo, kuris dažnai aplanko motinystėje. Jam taip pat nepavyktų atrasti mano savirealizacijos jausmo. Jam net neišeitų manęs nuraminti, nes mane nuramina išklausymas, o jis nori padėti patardamas arba padaryti už mane.

Supratau, kad į vyrą buvau sudėjusi tiek daug savo neišspręstų poreikių patenkinimo. Ir jeigu būnant dviese galima nepastebėti, kad tai tik iliuzija, ir nuolat palaikyti tą romantinį įsivaizdavimą, kad vyras mane daro laimingą, kai tampame tėvais, tas šydas plyšta. Kai gimus vaikeliui ateina reguliarus neišsimiegojimas, nuovargis, neprivalgymas, skubėjimas, įtampa, pyktis, apsilankymas duše ir tualete tik greitosiomis ir atidarytomis durimis, labai aiškiai ir skaudžiai pamatome savo pačių ir mūsų partnerių žmogišką ribotumą. Paprasčiausiai negalime patenkinti savo pagrindinių fiziologinių poreikių, ką jau kalbėti apie kito asmens padarymą laimingu.

Žinau, kad apstu patarimų, kaip tapus tėvais susitarti dėl naujos šeimos rutinos, pasidalyti namų ruošos darbus, įtraukti tėtį į kūdikio priežiūrą, nenusisukti vienam nuo kito, reguliariai kalbėtis, pasirūpinti laiku kartu, kuriame nebus vaikų, išlikti aktyviems, pailsėti, eiti į pasimatymus, ir visi šie patarimai yra aukso vertės. Tikrai svarbu patenkinti pagrindinius fiziologinius ir emocinius poreikius. Tačiau man atrodo, kad nepaklausus savęs giluminio klausimo – kodėl aš iš esmės esu su šiuo žmogumi? – visa kita tebus pleistrai ant pūliuojančios žaizdos.

Aš savo atsakymą atradau klausydamasi vienos konferencijos. Ten nuskambėjo atsakymas: „Man vyras reikalingas tik dėl vieno – kad turėčiau ką mylėti.“ Iki šiol prisimenu, kaip tai išgirdus protas nualpo, o širdis išsiplėtė ir sušildė krūtinę. Tada pajutau, kad čia mano atsakymas. Tas, kurio ieškojau. Aš tai pritaikiau vaikams, draugams, tėvams. Man visi šie žmonės reikalingi dėl vienintelio tikslo – kad AŠ turėčiau KĄ mylėti. Jie neturi būti kitokie, negu yra, jiems nereikia man patikti ir įtikti, jie yra laisvi gyventi taip, kaip jiems sako širdis. Aš į santykį ateinu dalytis tuo, ko turiu daug. O kad turėčiau kuo dalytis, turiu pasirūpinti aš pati, tai nėra niekieno darbas ar atsakomybė, išskyrus mano pačios.  

Labai svarbu kiekvienam atskirai ir kartu išsiaiškinti, kodėl mes esame kartu. Stipriuose santykiuose partneriai palaiko vienas kitą ir gerbia savo partnerio tikslus, vertybes ir svajones. Ir tai nereiškia, kad jos turi sutapti. Mes galime turėti skirtingas svajones ir kartu užtikrinti, kad abiejų svajonės svarbios ir joms yra skirta erdvė ir laikas egzistuoti. Siekiant sustiprinti bendrą santykių prasmę labai svarbus laikas kartu – vakarienė, arbatos gėrimas, pasivaikščiojimas, juokas, stalo žaidimai, šuns išvedimas, pabuvimas prisiglaudus, kalbantis… Daug svarbiau yra reguliarumas negu trukmė. Kasdienės 20 minučių kartu abipusio ryšio jausmą maitins stipriau negu savaitinė valanda ar metinės atostogos. Reguliarus laikas kartu sukuria palankesnes sąlygas draugystei ir intymumui.

Laimingi partneriai visą gyvenimą mokosi vienas apie kitą, yra smalsūs, emociškai atviri. Tai savo ruožtu palengvina grįžimą į intymius santykius po gimdymo. Intymūs santykiai pirmiausia yra santykiai, o kad santykiuose atsipalaiduotume, reikia pasitikėjimo kitu žmogumi. Pasitikėjimą labiausiai stiprina žinojimas, kad kitas žmogus mūsų neišduos. Net kai manys, kad jis teisus, net kai kils ginčas, net kai jaus nuoskaudą. Nesmurtinė komunikacija, arba taikus konfliktų valdymas, yra darnių santykių pagrindas. Kai net kilus konfliktui mes ne puolame vienas kitą, o atsiveriame, sutelkdami dėmesį į savo jausmus. Užuot sakę: „Aš pykstu, kad neišnešei šiukšlių“ arba „Aš pykstu, nes grįžai vėlai“, sakome: „Man apmaudu, kad šiukšlės nebuvo išneštos“ arba „Man liūdna, nes jau vėlu, o taip norėčiau su tavimi pasikalbėti.“

Žinoma, nepaisant to, kad stengsimės bendrauti taikiai, konfliktų vis tiek bus. Padažnėjus pulsui ir užplūdus emocijoms turime išmokti atsitraukti. Pasakyti: „Man reikia pertraukos, pratęsime diskusiją vakare, gerai?“ Atsitraukti, kad galėtume nusiraminti, sugrįžti į save, prisiminti tai, kas mums santykiuose brangu. Ir tik tada labai aiškiai išsakyti, ko tuo metu reikia, – išsikalbėti, būti išklausytiems, įžvalgų, supratimo, apkabinimo… Kalbėti apie save, nekaltinti kito.

Santykiai yra dvipusio eismo gatvė. Tai organiškas, kintantis reiškinys, priklausantis nuo mūsų vidinių išteklių, nuotaikos, noro dalyvauti. Santykiuose nuolat mokomės būti kartu ir atsitraukti, palaikyti ryšį ir pasilikti vieni, dalytis ir turėti tik sau, būti pažeidžiami ir būti atrama kitiems. Dažnai atrodo, kad santykiuose viskas priklauso nuo abiejų žmonių, ir tai iš dalies yra tiesa. Tačiau taip pat pastebėjau, kad karui visada reikia dviejų žmonių, kariauti vienam neišeina, o taikai santykiuose palaikyti užtenka vieno žmogaus. Ir tai tikriausiai didžiausia, geriausiai saugoma santykių paslaptis.

The post Kam man reikalingas vyras? appeared first on Tėvai ryšyje.