Visoms mamoms, kurios šiandien lanko savo mamas

-jei važiuoji pas mamą su drebančia širdimi, nes taip nenori, kad ir vėl susipyktumėte

-jei taip norisi bendrystės ir šilumos, bet žinai, kad užteks vieno komentaro ir širdis vėl apsiverks 

-jei pati jau esi mama, bet nuvažiavus pas mamą staiga vėl esi priversta būti maža ir klausyti 

-jei visa siela nori ilsėtis šalia mamos, bet neišeina, nes kūnas įsitempęs 

-jei lūkesčiai šiai (ir ne tik) dienai, neatitinka tikrovės

Prisiminti, kad mums abiems duotas savas kelias.

Abu jie vienodai vertingi, nes tik būdami šalia vienas kito jie duoda perspektyvą ir reljefą

Jeigu mūsų mamos galėtų kalbėti, jos mums pasakytų :

„Man šiame gyvenime neišėjo praregėti ir išgydyti savo žaizdų. Bet tau bus kitaip. Aš jaučiu, kad tu matai tai, ko aš negalėjau ar nedrįsau pamatyti. Tavo siela jautri ir tu drįsti tai parodyti aplinkiniams. Tau skauda ir tu verki, netramdai ir neslepi ašarų. Tavo gijimas bus dovana tavo vaikams. Tavo gijimas išgydys ir mano sielą, tik jau kitame pavidale ir kitame laike. Ačiū!“

Su mamos diena 

The post Mamos diena appeared first on Tėvai ryšyje.

Neigiama mintis apie mane pačią “aš esu bloga mama” taip pat reiškia, kad

• aš esu atsakinga ir rūpestinga mama, ir man rūpi, kaip vaikai jaučiasi šalia manęs
• esu motyvuota padaryti bet ką, kad tik mano vaikai būtų laimingi.
• ši mintis mane skatina ieškoti naujų sprendimų būdų.
• aš kelis kartus pagalvoju, prieš darydama, nes nenoriu suklysti.
• ši mintis yra geriausias įrodymas, kaip stipriai aš myliu savo vaiką.
• kaltės jausmas atskleidžia mano atsakomybės jausmą šeimoje.
• kaltės jausmas yra įrodymas, kad aš į mamos vaidmenį žiūriu rimtai.
• kaltės jausmas parodo, kad aš turiu vidinį moralės jausmą.
• pykčio jausmas padeda geriau suprasti, kas slepiasi už jo.
• mano pačios neigiamos mintys padeda geriau suvokti kitų žmonių skausmą gyvenime.
• liūdesys, kurį jaučiu, suartina su mano vaikais, kai jie liūdi.
• normalu, kad man liūdna, būtų keista, jeigu kai vaikams sunku, aš jausčiausi laiminga.
• mano jausmai rodo, kad man rūpi mano vaikų laimė.
• mano nerimas man padeda išlikti budria, kad galėčiau pastebėti tikrą pavojų.
• mano nerimas yra meilės išraiška – man ir mano vaikui- mums abiems reikia saugumo.
• neadekvatumo jausmas mamystėje mane verčia pasitempti.
• neadekvatumo jausmas rodo, kad aš esu sąžininga ir pripažįstu savo trūkumus.
• bejėgiškumo jausmas padeda pripažinti, kad yra neįveikiamų, ne mano jėgoms darbų.
• beviltiškumas padeda susitaikyti su realiu pasauliu, kur visko neįmanoma sukontroliuoti.
• mano nusivylimas rodo, kad aš nesislepiu nuo tiesos, nes aš daug ką išbandžiau, ir ne viskas suveikė. O kartais niekas.

Tikriausiai, noriu tik prisukti “aš esu bloga mama” minties garsą galvoje. Bet pačią mintį pasilikti.

The post Odė Mamai appeared first on Tėvai ryšyje.

Kas tame ironiško?

O gi tai, kad intelektualiai priimame, kad visi gali mokytis nuolat, tačiau to mokymosi rezultato socialiniuose tinkluose matyti nenorime. Norime, kad ir toliau galėtų pasisakyti tik tie, kurie tarp 19 ir 25 metų gavo diplomą, ir tik to diplomo ribose.

Visa kita apspręsim kaip savamokslį gyvenimo guru sindromą.

Tačiau!

Mes gyvename laikais, kuriems niekas neruošė jokiame universitete.

– Kokia jūsų profesija? Fotografas. Kuriu nuotraukas dirbtinio intelekto pagalba (ne pagal diplomą).

– Kokia jūsų profesija? Vertėjas. Verčiu tekstus su atminties programų pagalba (ne pagal diplomą).

– Kokia jūsų profesija? Influenseris. Turiu minią žmonių, kurie manęs klauso (ne pagal diplomą).

Studijos rodo, kad ateinančio dešimtmečio profesijos bus tokios, kurių šiandien dar nėra. Kad Alfa kartos vaikai dirbs 60% darbų, kurių šiai dienai dar nėra sukurta. Ateities profesijos bus gerovės vadybininkas, gyvenimo supaprastintojas, miesto ūkininkas, socialinių tinklų psichologas.

Kuris iš universitetų yra įsirašęs šias profesijas į savo studijų programą?

Mes gyvename pasaulyje, kuris keičiasi greičiau, negu mes spėjame kojas apšilti. Daug ko mes nesuprantame. Tik jausmas toks, kad garsiai kalbančių žmonių vis daugiau ir daugiau. Kažkada pagalvojau, kad kiekvienas iš mūsų šiais laikais turime savo televiziją arba radijo bangas. Nenuostabu, kad garso daug ir kad jį norisi sumažinti, arba iš viso išjungti.

Dar pagalvojau, o jeigu iš socialinių tinklų išimtume nuotraukas ir visus kitus vizualus? Paliktume tik tekstą. Tikriausiai 99% žmonių nustotų ten eiti. Ir visi gyvenimo guru postai nebeerzintų, pasidarytų nuobodu juos skaityti.

Vėl gi, kodėl?

Nes labiausiai visame kame erzina vizualai. Pagal kuriuos mes apsprendžiame, kas jis toks, kad man aiškintų, kaip gyventi. Pienburnis. Dirbtinos lūpos. Net ryte su makijažu. Nieko nebaigęs. Lengva jam kalbėti, tiek uždirbant.

Niekas nekaltas, kad vizualai erzina. Arba, kad jie mus pastūmėja teisti tą, kuris rašo. Esam, kas esam – žmonės, o žmonės teisia, pavydi, susierzina, klysta…Ir tuo pačiu myli, džiaugiasi, palaiko, užtaria.

Neseniai į namus buvo atėjęs santechnikas, pridarė daugiau bėdos negu naudos, užtruko, kol susiradome gerą. Bet nei vieno iš tų pirmų atėjusių savamoksliais neišvadinome. Ar būčiau pagalvojusi, kad jie savamoksliai, jeigu turėtų socialinius tinklus ir ten vestų pamokėles apie santechniką? Taip! Ar jie dėl to yra savamoksliai santechnikos guru? Nežinau.

Berašydama priėjau dar vienos išvados. Tikriausiai labiausiai erzina socialiniuose tinkluose, kad žmonės dalinasi garsiai savo patirtimi ir gyvenimu, kol jį patiria.

Kaip jums?

Juk visai ne taip mus mokė mokykloje. Mokykloje gali įgarsinti tik teisingą atsakymą ir tik iš pirmo karto. Garsiai pasakyti ir suklysti tolygu dvejetui. Ir tai, kad socialiniai tinklai suteikė visiems galimybę dalintis savo gyvenimo atsakymų ieškojimo procesu labai erzina visus buvusius pirmūnus. Tame tarpe – ir mane 

Nes dalinamasi iš esmės procesu, o tai reiškia klaidomis. “Prieš metus visai kitaip rašė, matai, kaip meluoja”. O iš tikrųjų surasti, o ne atmintinai išmokti teisingą atsakymą, užtrunka dienas, mėnesius, ar net metus. O kartais ir visą gyvenimą.

Ir tas buvusių pirmūnų protas ieško neatitikimų tarp nuotraukos, ir teksto, ir žmogaus gyvenimo būdo, ir amžiaus, nes dažnai taip ir yra. Tačiau tai nereiškia nieko kito, kaip kad tas žmogus ieško savo gyvenimo atsakymų ir dalinasi procesu viešai. Nes turi savo radiją Spotify ir savo televiziją FB arba IG.

Bet tuos kanalus užsiprenumeruojame juk mes patys. Kaip savo pasakėčioje rašė Fontaine,

“Mon bon Monsieur,
Apprenez que tout flatteur
Vit aux dépens de celui qui l’écoute.”

Vertimas laisvas – “Saldžialiežuviautojas gyvena tik dėka tų, kurie jo klausosi”.

Jeigu iš teksto pasirodė, kad man lengva su socialine medija, tai iš karto skubu pataisyti. Man sunku su socialine medija. Ji mane dažnai vargina, sukelia pavydo, neadekvatumo, savikritikos jausmus.

Stengiuosi gyventi kitur. Šiandien ryte kepiau duoną.

Ir dažniausiai gyvenu filosofiškai. Kai sakė Voltaire :

“I disapprove of what you say, but I will defend to the death your right to say it”

Ačiū tiems, kas perskaitė iki galo. Rašiau visą rytą 

The post Kas labiausiai erzina socialiniuose tinkluose? appeared first on Tėvai ryšyje.

Nick pristatomas, kaip žymiausias pasaulio motyvatorius, žmogus, gimęs be rankų ir kojų, kilęs iš Serbijos, augęs Australijoje, gyvenantis Amerikoje, auginantis keturis vaikus, filantropas, tikintis, stiprus.

O koks Nick užkulisiuose? Tam reikia išimti visus ką tik paminėtus būdvardžius, apibūdinimus, epitetus, visa tai, kas išvardinta per kablelį. Jeigu iš teksto išimame “žymiausias pasaulio motyvatorius, gimęs be rankų ir kojų, kilęs iš Serbijos, augęs Australijoje, gyvenantis Amerikoje, auginantis keturis vaikus, filantropas, tikintis, stiprus” – lieka tik vienas žodis.

Ž M O G U S.

Toks Nick užkulisiuose. Labai labai žmogiškas.

– Besiilgintis savo šeimos ir vaikų, kai keliauja

– surimtėja prieš filmavimą, mintyse kaupiasi

– pavargsta nuo nuolatinio dėmesio

– juokiasi, kai erzinu dėl jo amžiaus

– žiovaujantis, nes didelis laiko skirtumas

– nori asmenukės su sniegu

– geranoriškas, su visais sutinka fotografuotis

– jo meilės kalba – apkabinimai

– džiaugiasi, kad keliauja visada su tuo pačiu lydinčiu asmeniu

– atviras, pasakoja, kas jam svarbu gyvenime

– mėgsta tylėti, būdamas šalia kitų žmonių, nors galvoje, sako, tylu būna retai

– mėgstamiausias vaisius – bananas

– dažniausiai vartojamas žodis – ačiū

Kalbėjomės daug apie šeimą ir vaikus. Paklausiau Nick, ar norėtų pakalbėti mano laidoje apie savo santykį su tėvyste viešai.

Ir vėl – paprasčiausiai žmogus. Atsakė, kad nežino, kad niekada to nedarė. Norintis pabandyti, galvojantis apie tai, ir tuo pačiu dvejojantis, neužtikrintas.

Kai atsisveikinome, Nick palinkėjo Dievo palaimos man ir mano šeimai. Jis – giliai tikintis. Padovanojau jam žalio gintaro kryželį, vilties ir tikėjimo iš Lietuvos.

The post Kuo esame, kai niekas nemato? appeared first on Tėvai ryšyje.