Tačiau tuo pačiu, mes tarsi nugręžiame žvilgsnį į kitus ir ieškome, kas ir kaip galėtų situaciją atliepti.

Gal įstatymų kūrėjai galėtų patobulinti įstatyminę bazę ?

Gal psichologai galėtų duoti patarimų, kaip tokių situacijų išvengti ?

Gal reikėtų stipriau apmokyti socialinius darbuotojus ?

Gal privalomi mokymai tėvams ?

Ir tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip, galėtų situaciją atliepti bus visą laiką mažiau negu tų, kurie esame paprasti klausytojai ir skaitytojai, ir tokių situacijų liudytojai.

O kaip gi mes ? 

Ar tikrai mes tokiose situacijose esame be vaidmens ?

Kai tragedija jau įvyko, padėti yra be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma. Išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ir ar tikslingai vaikas buvo paimtas iš mamos tolygu kelerių metų visų šeimos narių psichoanalizei su apytiksliu atsakymu į šį klausimą.

Mes visi gyvename bendruomenėje, nei vienas negyvename po vieną, vakume. Mes visi reguliariai susiduriame su tragedijų užuomazgomis šeimose. Tik joms neduodame dažniausiai atsako, nes atrodo, kad nelabai galime kažką pakeisti. Esame užimti savais reikalais. Negalvojame, kad jau taip blogai.

Sureaguojame tik į kraują. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau taip blogai, kad apie tai rašo laikraščiai ir kalba televizija. Nemokame reaguoti į neisterinį pagalbos prašymą. Nurašome tai tinginystei, nenorui stengtis, negabumui, perdėjimui, nemokėjimui susitvarkyti.

Kai mama sako, kad pavargusi ir eina iš proto, norisi ją paprotinti, kad susiimtų, nes vaikus augina vieną kartą ir tie metai ims ir prabėgs, ir po to gailėsis, kad nepasidžiaugė vaikais.

Kai kolega sako, kad per greitas jam tempas ir nespėja darbe, pasiūlome užsirašyti į kursus, kuriuose išmoks, kaip planuotis savo laiką ir būti greitesniu.

Kai gatvėje mašinos vairuotojas bando kelis kartus pasistatyti mašiną, ir sustabdo eismą, mes jeigu ne jam, tai visiems kitiems duodame žinoti, kad toks iš viso neturėtų važinėti.

Mes visi esame vieni kitų kaimynai, bendradarbiai, sesės, broliai, draugai, klasiokų tėvai. Mes visi, ta didelė minia, kuri klausosi laidų apie tai, kaip ir kas galėtų šeimų tragedijų situacijas atliepti, turime tiesioginį priėjimą prie tų mamų ir tėčių, kuriems sunku, kiekvieną dieną. Jie gyvena, dirba, važinėja mūsų socialiniame burbule.

Tai yra tie žmonės, kuriems mes patariame susiimti, sakome, kad praeis, vaikai greitai užauga, prašome pasitobulinti ir pakelti kvalifikaciją, kad spėtų su kolegomis, garsu signaliname gatvėje, kad greičiau važiuotų, kai persijungia šviesoforas.

Mums sunku girdėti jų tylų pagalbos prašymą. Mes negirdime pagalbos prašymo iš baimės būti išnaudotiems, kad jeigu jie nedarys, tai mums ant pečių užkraus, iš galvojimo, kad jeigu aš galiu, tai kaip jis negali, iš kito žmogaus matymo per tinginystės prizmę, iš pasimetimo ir kartais nemalonaus savęs atpažinimo to žmogaus situacijoje.

Kai jau bėga kraujas, tada kaip ir aišku, kad tikrai blogai. O visi simptomai iki to – velnias čia žino, gali būti ir kad simuliuoja, tingi. Mes vieni kitus ir save pačius nuolat stumiame link perdegimo. Dar truputį pasistenk, tikrai išeis. Daugiau, greičiau, toliau.

Grįžtu prie mūsų, diskusijų apie tai, kaip padėti, besiklausančiųjų, galios. Mes galime apsidairyti, čia ir dabar.

Kam aplinkui reikia apkabinimo ?

Kam šalta ?

Kas nepamaitintas ?

Kas neišgirstas ?

Viso pasaulio neišgelbėsime. Bet visam pasauliui gal ir nereikia mūsų pagalbos. O kažkokiam konkrečiam žmogui iš mūsų aplinkos palaikymo gali reikėti čia ir dabar.

Ir nebijokime išlepinti kito savo dėmesiu. Nebijokime, kad jis per daug atsipalaiduos.

Aplinkui apstu situacijų ir žmonių, kurie grūdina.

Kreivę reikia atsverti į kitą pusę.

The post Ar reikia paimti vaikus iš mamų? appeared first on Tėvai ryšyje.

Paauglystė atkeliauja nuo 10 – 12 metų. Prasideda brendimas, išsiskiria lytiniai hormonai, keičiasi paauglio psichologinė būsena. Atsiranda noras būti savarankiškiems ir tapatintis su bendraamžiais.

„Paauglystei taip pat būdingi emociniai šuoliai, sprendimų kraštutinumai, negebėjimas įvertinti įvairių rizikų – nuo bandymų mesti mokyklą, užsidirbti pinigų, protestų dėl tėvų bandymų kontroliuoti elgesį iki ankstyvos motinystės bei pritapimo prie nusikalstančių grupių“ – sako psichologė Neringa Jankauskaitė.

Labai svarbu, priėjus šį raidos etapą, kalbėtis SU  mūsų vaikais, o ne jiems kalbėti.

Susitarimai ir ribos

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą.

Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Aktyvus klausymas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų.

Mums visiems reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“

Laikas kartu

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo vaikus kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį, tylėti kartu.

Nereiškia, kad jie sutiks su mumis pabūti. BET jie matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

https://youtu.be/TeemXeReWUc

Tikėti savo vaiku

Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti…Tokiais momentais apima bejėgystė ir nusivylimas. Ir vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti.

Šiuo gyvenimo etapu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikai jau suaugę, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė patys:).

Ko išmoko pasekmės?

Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą nuvešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas.

Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokti gyvenimo pamoką ir suprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad turėtų šalia ko išsiverkti arba garsiai trenkti durimis:).

The post (Iš)gyvenimo su paaugliais vadovas appeared first on Tėvai ryšyje.

Jų elgesys nuolat bėgioja tarp garsaus „aš jau nebe vaikas“ ir nebylaus „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Lyg ir atpažįstame savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojome, nebeliko.

Lieka vidinis pasimetimas ir liūdesys, kad nebėra, kaip buvo, ir kad neramu, kaip bus. Ar turime, kur šie jausmai yra priimami ir išklausomi be komentavimo ir patarimų, kur galima saugiai išsikalbėti ir išsiverkti?

Garsiai pasakojantis, jeigu nesuteikiame žodžiams per didelės prasmės, tarp žodžių esančiuose tylos tarpuose galime išgirsti visus reikiamus atsakymus, kylančius iš vidaus.

Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti suvokti, o kas gi jiems kyla iš vidaus.

Apačioje surinkau ir peržvelgiau iš tėvų lūpų surinktas situacijas, kurios dažniausiai kelia konfliktus namuose.

Susitarimų netesybos

„Kodėl nepadarei? Kodėl neparuošei? Kodėl nepasiklojai?“

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip ir mūsų vaikai tikriausiai gyvena nesvarumo būsenoje, kai nori, bet nebūtinai pavyksta atsistoti ant kojų. Kas padėtų paaugliams pasijusti labiau kontroliuojantiems savo gyvenimą? Jų pačių žodžiais sakant – „įtraukimas į namų susitarimų aptarimus“.

Tai nereiškia, kad turime leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Nesikalbėjimas, neatviravimas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti patys. Dažniausiai mes patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Pasidalinti patirtimi?“

Laiko kartu nebuvimas

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jiems mūsų pasiūlymai patiks, bet mūsų pavyzdžio dėka, paaugliai matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

Nepasitikėjimo stoka

„Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti“ – rašo tėvai.

Tokiais momentais sunku pasitikėti. Ir vis tik siūlau rinktis tikėti savo dideliais vaikais. Būti tais, kurie mato, įžvelgia, kas yra už maištaujančio elgesio. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai kartais yra nedaryti to, ko prašo tėvai.

Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje mūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo atlikti buotyje tų pačių dalykų, kurių kažkada jo prašėme mes.

Įvertinimo trūkumas

Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti gero. Mes tik galvojame, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama.

„Sūnus įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, iki kada gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad mes liūdni…“.

Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.

Tėvai sako vienaip, o daro kitaip

Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu.

Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus.

Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu.

Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.

The post Ką paaugliai galvoja apie tėvus appeared first on Tėvai ryšyje.

Nesu šventusi šitos dienos kartu su tėčiu kiekvienais metais. Kai gyvenau Paryžiuje, ir Briuselyje, ne visada grįždavau. Iš esmės man visą laiką buvo nesuprantama, kaip viena diena metuose gali būti reikšmingesnė už visas kitas dienas.

Aš suprantu, kad tai simbolis, ir tuo pačiu jaučiu, kaip tai gali įpareigoti rodyti dėmesį ir demonstruoti santykį vienokia ar kitokia forma tą dieną. Panašiai, kaip mamos diena, Kalėdos, ar gimtadieniai.

Taigi, šiandien noriu rašyti ne apie tėvo dieną, o apie mano tėtę. Žmogų, be kurio šios dienos nebūtų.

Mano tėtė mums, artimiesiems, visą gyvenimą buvo stiprus. Ir tai aukštai užkelia kartelę visiems kitiems, mano gyvenime sutiktiems vyrams. 

Kai mano sūnus buvo jaunesnis, jis diedulį vadindavo “visų galų meistras”. Mano tėtė visada viską žinodavo ir mokėdavo. Gal ne apie visą platųjį pasaulį, bet apie mūsų kasdienybės pasaulį – tai tikrai. Nebuvo gedimo namuose, kuris nebūtų jam paklusęs. Nebuvo atsakomybės, su kuria jis nebūtų susitvarkęs.

Niekada nekvestionuodavo pareigos. Jeigu reikia – bus padaryta. Žinau, kad tai gali visaip pasisukti, bet šiandien noriu apie tai kalbėti per begalinį saugumo ir pasitikėjimo jausmą, kurį ši savybė atneša šeimai.

Tėtė visada turėjo alkį kelionėms. Vis dar regiu pirmas mūsų šeimos keliones salotinės spalvos Žiguliais.

Jis turėjo drąsos imti iš gyvenimo daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo duota. Prisimenu, kai dar tais senais laikais iš Jugoslavijos parvežė pirmus džinsus.

Tėtė visada buvo iniciatyvus. Sodinome rūsyje kopūstus ir juos pardavinėjome, statėmės patys pirtį, lakavom namo medines sienas.

Pirmas aplankytas laukas Dzūkijoje po kelių metų tapo dabartiniais tėvų namais.

Mes daug visi kartu žaisdavom kortomis. Tūkstantį, šešiasdešim šešias, kiauliaganį.Ir visada, visada, tėtė kvatodavosi, iš to kaip jam nesiseka žaisti. Iki šiol juokiasi, kai vakarais, suguldę anūkus, jau visi suaugę sėdame prie stalo ir žaidžiame Uno arba Pokerį.

Kai pasakoju tėtei apie mišką, kur mes su Meilute einame rytais, matau, kaip jis mano pasakojimuose atpažįsta save. Jis miške irgi dažnas svečias. Matau, kad jo akys žino, apie ką aš – atpažįsta miške patiriamą pilnatvę, kai geriau jauti save, kai viskas, kas tikra, iškyla į paviršių. Kai esi vienas pats su savimi. Bet nesijauti vienišas, jauti ramybę ir sotumą širdyje.

Prisimenu savo pirmą mokyklos kelionę į Prancūziją, ir jos tada neįsivaizduojamai didelę kainą posovietinei valstybei. Vis dar girdžiu tėtę sakantį “gerai”.

Tiesą sakant, neprisimenu, kad esminiams dalykams tėtė kažkada nebūtų pasakęs “gerai”.

Nežinau, kaip aš jį išsirinkau, sėdėdama ant debesėlio, prieš 43 metus, prieš ateidama į šią žemę.

Tik žinau, kad jeigu reikėtų rinktis iš naujo, vėl ir vėl pasirinkčiau jį. 

The post Laiškas Tėtei! appeared first on Tėvai ryšyje.

Visoms mamoms, kurios šiandien lanko savo mamas

-jei važiuoji pas mamą su drebančia širdimi, nes taip nenori, kad ir vėl susipyktumėte

-jei taip norisi bendrystės ir šilumos, bet žinai, kad užteks vieno komentaro ir širdis vėl apsiverks 

-jei pati jau esi mama, bet nuvažiavus pas mamą staiga vėl esi priversta būti maža ir klausyti 

-jei visa siela nori ilsėtis šalia mamos, bet neišeina, nes kūnas įsitempęs 

-jei lūkesčiai šiai (ir ne tik) dienai, neatitinka tikrovės

Prisiminti, kad mums abiems duotas savas kelias.

Abu jie vienodai vertingi, nes tik būdami šalia vienas kito jie duoda perspektyvą ir reljefą

Jeigu mūsų mamos galėtų kalbėti, jos mums pasakytų :

„Man šiame gyvenime neišėjo praregėti ir išgydyti savo žaizdų. Bet tau bus kitaip. Aš jaučiu, kad tu matai tai, ko aš negalėjau ar nedrįsau pamatyti. Tavo siela jautri ir tu drįsti tai parodyti aplinkiniams. Tau skauda ir tu verki, netramdai ir neslepi ašarų. Tavo gijimas bus dovana tavo vaikams. Tavo gijimas išgydys ir mano sielą, tik jau kitame pavidale ir kitame laike. Ačiū!“

Su mamos diena 

The post Mamos diena appeared first on Tėvai ryšyje.

Na, matyt, ne. „The Journal of Sex Research“ atlikta apklausa rodo, kad mažiausiai mylisi tėvai, kurių vaikai yra paaugliai. 45% tėvų mylisi rečiau nei kartą per savaitę, o 25% prisipažino, kad visiškai neturėjo lytinių santykių praėjusį mėnesį. Beveik visos apklausoje dalyvavusios moterys įvardijo, kad „mato seksualinį potraukį ir meilę savo partneriui kaip visiškai nesusijusius dalykus“.

Pagrindinės įvardintos priežastys dėl išretėjusių seksualinių santykių buvo nuovargis ir privatumo stoka.

Nuovargis buvo įvardintas visose amžiaus grupėse – ne tik tarp tų šeimų, kurios turi naujagimių. Įtampa, darbas, greitas tempas, vaikai – intymūs santykiai dažnai iškeičiami į miegą arba naršymą telefone, norint nebegalvoti ir atsiriboti nuo minčių srauto.

Kitiems, vyresnių vaikų tėvams privatumo problemos buvo daug svarbesnės nei noro stoka. Pusė tėvų įvardino, kad daugiau privatumo arba daugiau laiko be vaikų ženkliai pagerintų jų seksualinį gyvenimą.

Harmoningas seksualinis gyvenimas dažnai yra bendravimo ir pasitikėjimo poroje pasekmė. Didžiausia paskata ir atsipalaidavimas intymiuose santykiuose atkeliauja iš … draugystės, kuri paprastai yra kuriama ir prižiūrima ne miegamajame. Kuo labiau žaismingesni ir mylintys esame už miegamojo ribų, tuo lengviau ir darniau miegamajame.

Atsiradus vaikams, intymius santykius reikia tarsi susidėlioti iš naujo. Praverstų pagalvoti apie tai, kaip tai susiorganizuoti ir vertinti.

1. Laikas

Intymus santykiai yra tvirtų poros santykių dalis. Žinau, ką tikriausiai galvojat: darbų sąrašas toks ilgas, kad ten jau nebėra vietos. Tačiau planuodami savo savaitės laiką turėtume išsiugdyti įprotį pradėti planus nuo laiko sau, o tada laiko su partneriu ir vaikais. Be abejo, kad darbas ir pareigos yra svarbu, bet visi sutiksime, kad šeima ir santykiai yra svarbiau. Tai – mūsų laimės pagrindas. Tad pradėkime reguliariai planuoti laiką, kai galim būti vieni su partneriu.

2. Fiziologinė ir psichohigiena

Nepatenkinus mūsų bazinių poreikių, neįmanoma norėti kažko daugiau. Naktys, pilnos miego, dienos, praleistos aktyviai judant ir skaniai valgant yra visa ko pagrindas. Turime pradėti nuo elementaraus pasirūpinimo savo sveikata, savijauta, gerbūviu. Taip pat rasti dienoje laiko ir erdvės sau, kur galime pamaitinti savo asmeninio pažinimo ir saviraiškos poreikius.

3. Kas skatina mamų norą

Moteris stimuliuoja tai, ką jos girdi ar įsivaizduoja. Ir ne, tai dažniausiai ne erotinės paskirties tekstai…Tai mūsų brangių vyrų žodžiai apie mus ir mums. Tai ryšys, santykis, tie momentai, kai mes jaučiamės mylimos, vienintelės, pačios pačiausios. Tai komplimentai ir meilės žodžiai mums, kai mes esame pastebimos, kai mumis žavisi, kai mūsų ilgisi. Ir tai taip pat vyro veiksmai buityje kai vyras ima siurblį ir tvarko namus, nes tai reiškia, kad nereikės mums. Kai vyras grįžta su vakariene visiems, nes tai reiškia atsipalaidavimą ir lengvumą namuose vakare. Kai vyras pora minučių prieš miegą pamasažuoja kojų padus, nes žino, kiek ant jų šiandien su vaikais rankose privaikščiotos mylios.

4. Naktis ne namuose

Žinojimas, kad vaikai miega už sienos arba bet kuriuo momentu gali pabusti, arba kažko prireiks, arba bet kada atsidarys kambario durys yra priežastis numeris vienas, kodėl tėvai neatsipalaiduoja namuose ir net nenori pradėti intymių santykių. Privatumo stoka yra įvardinama iš karto po nuovargio. Paieškokime būdų, kaip vaikai gali pernakvoti pas senelius, pas dėdes ir tetas, gal į namus gali ateiti auklė, o mes tėvai galim naktį praleisti ne namuose. O gal esame kartu namuose, kai vaikai darželiuose ar mokyklose?

5. Bendravimas

Be galo svarbu poroje kalbėtis apie viską. Apie nedrąsą pradėti intymius santykius po ilgos pertraukos, apie nuovargį, apie nejaukumą, apie tai, kad mus jaudina, apie tai, kad bijom prarasti partnerį atsisakydamos…Gimus vaikams, mamos gauna daug laimės hormonų su vaikais, juos liesdamos, maitindamos, leisdamos laiką kartu. Mes didžiąją dalį laiko gyvename tarsi “mamos” programoje. Vyrai turi išmokti tai atpažinti ir tarsi nutiesti tiltą, ateiti mūsų pasitikti. Tas tiltas – tai pokalbis, prisilietimas, apkabinimas, ilgas mylintis žvilgsnis, kol moters širdis atpažįsta, kad yra kviečiama palikti vaikų pasaulį ir paviešėti poros pasaulyje.

The post Intymūs santykiai susilaukus vaikų appeared first on Tėvai ryšyje.

Kada mes save pametame tėvystėje? Tiek daug ten visko : planų, būrelių, vežiojimų, lavinimų, pramogų, auklėjimų…O mes patampame vykdytojais, pavargusiais ir nusibėgiojusiais tėvais. Perdegame: būti tėvais – nebegera, būti su vaikais, apie kuriuos taip ilgai svajojome, – nebemalonu. 

Iš esmės tėvystė yra ne apie vaikus, o labiau apie mus pačius. Tarsi vidinis kompasas, kuris rodo kelią į save. Kaip aš jaučiuosi, ko man trūksta,ko aš norėčiau. Vaikų pavyzdys gali būti įkvepiantis. Jie nuolat ryšyje su savimi, kai kažko nori, girdisi iki kaimynų namų. O mes, ar girdim save? Pavyzdžiui, vaikas prašo pažaisti. Mes nenorime, grįžome iš darbo pavargę. Arba žaidžiame “iš reikalo”. Ir mintyse dėstomės likusius vakaro darbus : vakarienė, ruošimasis rytdienai, migdymas…

Vėlgi tai situacija, kuriai lengvų vaistų dar neišrasta. Kelias į save yra ieškojimas, apgraibomis, kartais nemačiomis ir aiškinimasis, kas man, o kas ne man. Prioritetų persidėliojimas. Pasirinkimas, nuo ko aš noriu pavargti. Žinojimas, kaip ir kur aš pailsiu. Ir galiausiai, kas man teikia džiaugsmą ir kaip prie to galiu prisiglausti reguliariai. 

Mes visi norime visa ko geriausio savo vaikams. Laimės, pinigų, išsilavinimo, šeimos…Tačiau šiame pasaulyje yra kasdienių nusivylimų, liūdesio, sielvarto, nesėkmių – tai gyvenimo dalis. Mes negalėsime nurinkti visų akmenukų nuo vaiko gyvenimo kelio. Atvirkščiai – leisdami jam nuo mažens susidurti su tomis mažomis gyvenimo kliūtimis, išmokysime, kad laimė – ne tai, kad nėra kliūčių gyvenime. Laimė – kad sutikęs kliūtį aš, visų pirma, žinau, jog turiu užnugarį – mamą ir tėtį. Turint tokį užnugarį daug lengviau eiti per gyvenimą. Nuo pat mažų dienų žinau: kad ir kas nutiktų, yra mama ir tėtis, kurie visada apkabins, paguos, pabučiuos ir vėl išleis bėgti tais takeliais, kur aš vėl griūsiu tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Žinau, kad turiu pas ką sugrįžti, pasisemti stiprybės ir vėl išeiti į gyvenimo kelią.   

Bet pas ką atbėgti, jeigu mama ir tėtis nuolat pavargę? Nėra galingesnio įrankio už laimingo tėčio ar mamos pavyzdį. Daug kas manęs klausia, kodėl pavadinau savo projektą „Tėvai ryšyje“? Nes, visų pirma, mes turime palaikyti ryšį su savimi. Patys gyventi taip, ko linkime vaikui. Savo pavyzdžiu rodyti, kad pailsėti yra svarbu. Kreipti dėmesį į save – svarbu. Pažinti save – svarbu. Žinoti, kas mums teikia džiaugsmą gyvenime, – svarbu, nes tai mūsų stiprybės šaltinis. Tik tada mes galiu būti stiprūs ir atjaučiantys kitiems. 

Mes galvojame, kad, tapus mama ar tėčiu, reikia turėti kažkokią įrankių dėžutę ir su ja vaikams diegti įvairias tiesas apie gyvenimą. Iš tikrųjų tėvystė yra labiau apie mus, apie tas tiesas, kurios jau yra mumyse. Kiek iš mūsų esame prisiekę, kad aš tai jau savo vaikų taip, kaip mano mama ir tėtis, tikrai neauginsiu ? Tačiau kai tampame tėvais, staiga susivokiame, kad kalbame su vaikais savo mamos arba tėčio balsu, jų žodžiais. Kodėl taip atsitinka? O gi todėl, kad mes lengviausiai perimame mums rodomą pavyzdį. Tėvystė ateina ir užduoda klausimą iš naujo : tai kaip ir kuo iš tikrųjų nori būti ir tada tenka prisijaukinti naujus elgesio pavyzdžius. Ir taip pat pirmą kartą savo pačių tėvus pamatyti pirmiau kaip žmones, ir tik tada, kaip tėvus. Nes mes pagaliau suprantame, ką reiškia norėti vienaip, o negalėti taip padaryti, kad ir kaip stipriai to norisi. Didelė dovana, kai patapę tėvais, mes pagaliau susitaikom su mūsiškiais. 

Lengvumo gyvenimui atneša, kai mes ir savo vaikuose visų pirma matome žmones, o tik antrame plane – vaikus. Vėlgi, ką reiškia būti ryšyje su žmonėmis, kuriuos auginame? Vadinasi, būti su tuo, kas yra priešais mūsų akis. Ir mums labai skaudu, jeigu tai, ką matome, mums nepatinka, kai vaiko pasirinkimus vertiname kaip gyvenimo klaidas. Neigiame, draudžiame, moralizuojame, kritikuojame… Tai trukdo išlaikyti ryšį, nes mes palaikome ryšį su įsivaizduojama, išsvajoto vaiko versija, o su tikruoju vaiku, tokiu, koks jis yra, ryšio neturime. 

Sunku priimti kituose, kai nepriimame savyje. Sunku būti ryšyje su kitais, kai ryšys su savimi yra nutrūkęs. Ar aš dirbu darbą, kuris man patinka? Ar mano santykiai man patinka,  ar jie darnūs? Kai mūsų ir vaikų pasirinkimai nesutampa, dar nereiškia, kad jie eina klaidingu keliu. Apsidairykime aplink – daug žmonių gyvena kitaip negu mes, bet dėl to jiems nei mažiau, nei labiau sekasi. Kiekvienam – savas kelias. Ir mūsų vaikas eis savu. O mes galim pasirinkti, ar norime būti to kelio liudininkais. Ir iš kaip arti.

O taip pat kviečiu pasiklausyti pokalbio su Prof. Eugenijumi Laurinaičiu apie sąmoningumą, meilę ir susivokimą gyvenime:

The post  Kam man tiek visko reikia? appeared first on Tėvai ryšyje.

Kiek mamų save atpažino šituose žodžiuose? Aš esu viena iš tų daugelio, jeigu ne visų, kurios kelia ranką. Kaip dažnai dienoje jaučiame, kad esam nepakankamos, kad esam netobulos, kad neišeina. Kad pasižadam neberėkti ir vis tiek rėkiame. Kad nuo rytdienos pasižadam būti geresnės mamos ir vis tiek nesigauna. Tas nuolatinis kaltės ir nepakankamumo jausmas yra pastovus palydovas. Mes įsivaizduojame, kad turime būti 100 procentų savo vaikams: pasiaukojančios, atsiduodančios, jais besirūpinančios. Ir, žinoma, mes susiduriame su pačiu elementariausiu savo pačių žmogiškumu. Juk reikia pavalgyti, išsimiegoti, pailsėti, reikia pabūti vienai. Ir suvokusios, kad įsivaizduojamo 100 procentų tiesiog negali būti, pasijuntame bejėgėmis. Tai tarsi atsisveikinimas su išsvajotąja idealia mama, kuria norėjome būti savo vaikui.

Negana to, apninka ir didelis kaltės jausmas, įtarimas, kad kažką darome ne taip – juk kitoms mamoms tikrai pavyksta. Tik man ne. Iš čia kyla pyktis. Pyktis ant aplinkos, partnerio, vaikų ir, svarbiausia, ant savęs. Juk jei tik pasistengtume labiau, jeigu tik pavyktų save pakeisti… Šis uždaras nepakankamumo ratas sukasi ir mus įsuka į vidų.

Dalis atsakymo glūdi informacijos gausoje. Kai pradedame skaityti, domėtis, dalyvauti seminaruose, perskaitome 20 – 30 knygų, visąlaik juk atsiras prie ko galėtume prikibti. Vienoje ar kitoje knygoje rasime, ko mes dar nedarome, ką darome ne taip, ką galėtume daryti kitaip. Visuomet rasime kaip pamaitinti tą nepakankamumo jausmą. Jausmą, kad vis dar kažko trūksta, aš vis dar kažko nežinau, kažko nepritaikau, kažkokio naujo įgūdžio nesusikūriau.

Kita dalis atsakymo glūdi aplinkos įtakoje. Šiandien, kaip niekada anksčiau, sulaukiame daugybės savo nepakankamumo įrodymų socialiniuose tinkluose. Iš aplinkinių taip pat veikiau išgirsime komentarus, neprašytus patarimus, nei šiltą palaikymą ar pritarimą mūsų pasirinkimams. Tarsi kažkas iš išorės apspręstų visą mūsų mamystės vertę, kurią nuolatos turėtume įrodinėti. Įrodinėti ne tik už save, bet ir teisintis dėl „kažkokio“ mūsų vaikų elgesio. Ir mes vėl visas „sąskaitas“ susivedame į save, kad ir vėl tai pasako kažką apie mus.

Dar viena dalis atsakymo slypi santykyje su mūsų pačių mamomis. Kokios buvo mūsų mamos ir kokį mamos vaizdinį mes išsinešėme. Kaip dažnai aš save prisimenu sakant, kad niekada nebūsiu tokia, kaip mano mama, nes aš žinau, kokį skausmą man sukėlė jos netobula motinystė ir kad aš savo vaikui niekada tokia nebūsiu. Aš būsiu ta, 100 procentų atsidavusi mama, mano vaikui niekada neskaudės, jis niekada nebus nelaimingas, jis visą laiką bus mylimas, juo visą laiką bus pasirūpinama. Ir kai vidury nakties, kaip gražiai rašo Sigita Valevičienė savo knygoje, atsibundi pakelta iš miego, nes vaikas verkia, ir tai yra nei pirma, nei antra ar trečia naktis, kai tu esi neišsimiegojusi, tu girdi, kad kažkas rėkia, ir tada su siaubu suvoki, kad tas rėkiantis balsas priklauso tau, o juk buvai pažadėjusi sau niekada nerėkti…. Nes kaip tu gali vienu metu taip beprotiškai mylėti savo vaiką ar norėti jam būti viskuo, visu pasauliu, ir tuo pačiu metu rėkti ant jo. Ir tu vėl sau pažadi, kad nuo rytdienos būsi ta gera mama. Šiąnakt paslydai, bet nuo rytojaus daugiau nebepaslysi. Ir bandai, tarsi, vėl išlipti iš to mūsų žmogiškumo ir būti kažkuo tobulu, mama-robote, mama-programa. Mums labai sunku savyje priimti, kad galime būti „ir-ir“. Norisi atskirti – jeigu aš esu gera, tai aš nesu pikta, jeigu aš esu mylinti, tai aš negaliu nusivilti savo vaiku.

Gyvenimas ir motinystė yra apie „ir-ir“ ir apie tai, kaip mes visa tai į save sutalpiname. Apie tai, kaip galima beprotiškai iki skausmo mylėti savo vaikus ir beprotiškai ant jų pykti. Ir visai nesvarbu ar yra dėl ko pykti ar ne. Pyktis yra tikras, nes tuo metu kažkokie mano poreikiai yra nepatenkinti. Jeigu tai yra vidurys nakties, tai aš esu neišsimiegojusi. Jei vidurys dienos, tai vyksta priešprieša tarp vaiko poreikių ir mano. Jeigu aš esu nepailsėjusi ir jų nepatenkinusi, manyje gimsta pyktis. Ta dalis manęs, kuri nėra mama, pyksta rėkdama: „O kaip aš? Palauk, o tai kur aš? Nuo tada, kai gimė vaikai, 100 procentų yra vaikams. O aš?“

Kultūriškai ir istoriškai susiklostė, kad mamos yra laikomos mūsų visuomenėje atsakingos už vaikų auginimą. Kai vaikas gims, jam mama ir bus visas jo pasaulis, jis ateina per jos kūną, jis gyveno tarsi vienam burbule su mama labai ilgus mėnesius. Pirmus savo gyvenimo mėnesius mamos perteikia vaikui tą glaudų santykį su pasauliu, tą suvokimą ar pasaulis saugus ar pavojingas. O tada mums labai sunku paleisti vaiką gyventi, nes mes jaučiamės atsakingos už menkiausią vaiko žingsnį ir menkiausią jo patirtį. Mes bijome, kad kažkas vaiką traumuos, jeigu mes neapsaugosim jo nuo tos patirties. Mums labai sunku atsiskirti ir leisti vaikui patirti viską pačiam, būnant ramybės uostu, kur vaikas ateina pasisemti stiprybes, kur ateina pasiguosti, pabūti. Pačios ieškodamos tobulumo, ir savo vaikui siekiame kurti tobulo gyvenimo patirtis.

Mano abu vaikai, tarp kurių nedidelis, mažesnis nei dviejų metų, amžiaus skirtumas, augo labai skirtingai. Vienas žindo, kitas ne, vienas miegojo iš pat pradžių daug, kitam prireikė trijų metų, kad surastų savo miego ritmą. Ta pati mama, o tiek daug skirtingumų augant ir auginant…Dabar žiūrėdama į juos aš matau abu nepriklausomus, savarankiškus, laisvus širdyje žmones. Žinančius, ko jie nori, labai stipriai jaučiančius, kas jie yra, kas jiems įdomu, kas jiems svarbu.

Tai man pačiai primena, kaip visa nepakankamumo drama ir tobulos mamos konkursas vyksta tiktai mūsų galvose. Jis prasideda su mintimis, sustiprėja su jausmu, kurį ta mintis pagimdo, sukurdamas kančią, saviplaką. Kitaip tariant, yra gyvenimas ir yra tai, kaip ir ką mes apie jį pasakojame sau ir kitiems.

The post Ar aš esu gera mama? appeared first on Tėvai ryšyje.

Tos mamos, kurios užgirdusios frazę ”tai paprašyk vyro pagalbos“ nori sviesti lėkštę į sieną, pakelkite ranką. Oi, per daug čia mūsų!!! Padarom atvirkščiai, pakeliam rankas tos, kurios nenori nieko svaidyti, užgirdusios, kokie šaunūs jų vyrai, nes joms padeda auginti vaikus. Na va, iš karto aiškiau, pakeltų rankų beveik nėra.

Kodėl toks nekaltas patarimas taip greitai išveda iš pusiausvyros? Nes, na, juk pagalbos tai tikrai reikia auginant vaikus. Bemiegės naktys, pirmi dantukai, nesibaigiantys sauskelnių keitimai, pilvuko diegliai, pirmi nukritimai, pirmi nubrozdinti keliai, pirmas pyktis, emocijų audros, „ne, ne, ne, aš pats“ – kaip dažnai auginant vaikus norime, kad estafetę perimtų kažkas kitas, o mes turėtume valandėlę atsipūsti, arba kad bent jau šalia būtų žmogus, su kuriuo visais šitais pirmais (ir ne tik) kartais galėtume pasidalinti.

Jeigu reikėtų surasti giliausią ir skaudžiausią priežastį manyje, kodėl taip erzina pasiūlymas prašyti vaikų tėčio pagalbos, tikriausiai tai būtų jausmas, kad jeigu aš turiu pas savo partnerį prašyti pagalbos, tai vadinasi aš vaikus auginu iš tiesų viena. Jie – mano, aš viena už juos atsakinga, ir kai jau nesusitvarkau, tada žinau, kad galiu kreiptis pagalbos į vaikų tėtį. Bet kai tik ir vėl situacija pagerės, žinau, kad ir vėl būsiu visame tame viena. Ir iš to kyla bejėgystė, nusivylimas, pyktis, susierzinimas, jausmas, kad esu tarsi apgauta ir išnaudojama, na ir visa tai mane skatina svaidyti puodus į sienas vien apie tai pagalvojus.

Kada nors savęs klausėte, iš kur atsirado šis požiūris, kad mamos turi prašyti vyrų pagalbos auginant jų abiejų bendrus vaikus? Kad vyras padės paprašytas, arba, kad mano vyras mums padeda, arba kad maniškis nepadeda net paprašius?…

Daugelį amžių vienintelis tėčių vaidmuo buvo finansiškai išlaikyti šeimą. Kai tuo tarpu mamos vaidmuo buvo rūpintis vaikais ir namais. Tėtis vaikų auklėjime dalyvaudavo tik tada, kai reikėdavo drausminti ar nubausti vaiką. Dažnai užtekdavo mamos grasinimo vaikams papasakoti tėčiui apie netinkamą elgesį ir elgesys liaudavosi. Ilgą laiką fizinis smurtas daugelyje kultūrų buvo laikomas normalia ir tinkama drausminimo forma ir dažniausiai iš tėčių būdavo tikimasi, kad jie bus to drausminimo taikytojais.

Laikai pasikeitė! Ar tikrai? Na gerai, laikai keičiasi, po truputį, pamažu. Šiandien tėčiai vis labiau įsitraukia į vaikų auklėjimą ir priežiūrą. Taip pat išaugo ir šeimos struktūrų įvairovė. Apsidairę pamatysime aplinkoje vienišų tėčių, išsiskyrusių tėčių, patėvių, įtėvių, biologiškų tėčių, tos pačios lyties tėčių. Tikriausiai šis socialinis kontekstas yra taip pat labai svarbus faktorius, kuris lemia tėčių įsitraukimo į šeimos gyvenimą suaktyvėjimą, nes daugėja situacijų, kuriose tėčiai tampa pagrindiniais arba net vieninteliais tėvais, auginančiais vaikus.

Šiuolaikinės šeimos struktūra skiriasi nuo tradiciškai mums iki šiol pažįstamos šeimos, kur du jauni skirtingų lyčių žmonės susituokę užaugindavo vaikus ir nugyvendavo kartu iki gyvenimo pabaigos. Šiandien dauguma žmonių nejausdami pilnatvės poroje ieško savo asmeninės laimės, net jeigu to kaina – skyrybos ar vieniša tėvystė.

Ilgą laiką skyrybos buvo tabu, net ir tais atvejais, kai tarpusavio santykiai būdavo visai prasti, bet vis labiau ir labiau suvokiama ir priimama, kad vaikams svarbiau už tėvus po vienu stogu yra sveika psichologinė ir emocinė aplinka namuose. Ir net jeigu tėvai gyvena kartu, galbūt ryte į darbus keliauja mama, o namuose lieka ir augina vaikus tėtis. Jau minėjom išsiskyrusius tėčius, patėvius, įtėvius, tos pačios lyties tėčius – kiekvienas iš šių vaidmenų atneša skirtingų iššūkių ir tik dar kartą įrodo, kad tėčio vaidmuo nėra prisidėti ar padėti, nes yra daug situacijų, kuriose tėtis yra vienintelis suaugęs, kuris rūpinasi vaikais.

Ir net jeigu vaikus augina du suaugę žmonės, tėčio vaidmuo vis tiek yra esminis : vaikai biologiškai ateina per mamos kūną, tarsi suaugę su juo, tarsi tokiame savaiminiame instinktyviame ryšyje, todėl ypatingai yra svarbus vaikams santykis su tėčiu, o santykis reiškia laiką kartu.

Kaip sakė lapė Mažajam Princui, tai štai kodėl mes vieni kitiems svarbūs, nes mes leidžiame laiką kartu, mes būname vieni šalia kitų, mes pastebime vieni kitus, mes jaukinamės vieni kitus santykyje :

„— Jeigu nori turėti draugą, prijaukink mane!

— O ką dėl to reikia padaryti? — paklausė Mažasis princas.

— Reikia kantrybės, — atsakė Lapė. Iš pradžių atsisėsk štai ten, atokiai, ant žolės. Štai taip. Aš kartais į tave akies krašteliu žiūrėsiu, o tu tylėk. Bet kiekvieną dieną atsisėsk vis arčiau…“

Ar reikia ruoštis tapti tėčiu? Jeigu prieš keliasdešimt metų tėčiai seminaruose ir susitikimuose buvo retas svečias, tai šiandien jau nieko nestebina į paskaitą apie tėvystę atėjęs tėtis. Tikiu, kad vis dar gali būti nedrąsu apie tai papasakoti darbdaviui, prašantis išleisti iš darbo, ar net draugų tarpe, bet pasiryžus ir nuėjus, galima pamatyti ir suprasti, kiek daug visko mūsų laukia tėvystėje, ir suvokti, kad tėvystė iš tikrųjų bus susitikimas su mumis pačiais. Nes tik susitikę su savimi, mes galim tikrai susitikti su kitu.

Tėčiai, taip pat kaip ir mamos, tėvystę turi prisijaukinti, o tai padaryti lengviau, jeigu tėčiai nuo pat pradžių ruošiasi kūdikio gimimui arba vaiko atėjimui į šeimą. Laikas, praleistas ruošiantis tapti tėčiu, turi tiesioginės įtakos tėčių įsitraukimui gimus kūdikiui. Emocinis ir fizinis pasiruošimas vaiko atėjimui į šeimą yra svarbus bet kokios struktūros šeimose ir be(si)laukiant bet kokio amžiaus vaiko.

Suplanavus šeimos pagausėjimą, moteriai besilaukiant, dažnai vyrai gali jaustis taip, tarsi jie iš tikrųjų nepriklausytų šiam naujam pasauliui. Gyvybė gyvena ne jų kūne, šeimos laukiantį pasikeitimą sunkiau užčiuopti. Lankyti kursus gali būti gėda, darbdaviai nebūtinai išleis darbo metu – vyras nėštumo metu, atvirkščiai, gali panirti į visai naujus projektus ir užsiėmimus, kad nereikėtų susidurti su viduje kirbančiu nerimu.

Kai negalime kontroliuoti, kas vyksta mūsų aplinkoje, mes dažnai susirandame naujų veiklų, kurios padeda atgauti kontrolės jausmą, taigi tėčių užimtumas nėštumo laikortarpiu gali byloti apie jų bandymą per išorinius veiksnius vėl pasijusti padėties šeimininkais. Patiriami jausmai ir emocijos tiek mamai, tiek tėčiui yra nauji, todėl labai svarbus yra tarpusavio santykis ir kalbėjimasis. Kuo laisviau vyks diskusija įvairiais klausimais, kuo daugiau bus atliepta baimių, įsitikinimų, aptarta įvairių situacijų besiruošiant vaiko atėjimui, tuo paprasčiau bus ir lengviau pajausti ir susikurti sau vietą tėvystėje.

Visai nesvarbu, kuo kiekvienas nuspręs rūpintis namuose, svarbiausia, kad tėvai pasiektų susitarimo, kuriuo jie abu būtų patenkinti. Ruošdamiesi tėvystei, tėčiai supranta, kiek daug skirtingų faktorių įtakoja požiūrį į vaiką. Visų pirma tai, kaip jie patys buvo auklėjami. Dažnai mes patys nesuvokiam, kodėl elgiamės ar reaguojame vienaip ar kitaip. Pavyzdžiui, kai kuriems tėčiams gali būti labai sunku susidurti su savo vaikų pykčiu, jei jie patys niekada negalėjo pykti ant savo tėvų.

Taip pat greitai yra susiduriama su suvokimu, kad tėvystė yra didesnė ir apimanti daugiau sričių, negu mes iki tapdami tėvais įsivaizdavome. Net ir ruošiantis tėvystei, neįmanoma iki galo įvertinti pokyčių, kuriuos kūdikis atneš į šeimą. Kai kurie tėčiai gali bandyti ir toliau gyventi taip, lyg niekas iš tikrųjų nebūtų pasikeitę. Gali reikėti laiko, kol tėčiai pajus glaudų ryšį su savo kūdikiu. Dabar jau niekam nebe paslaptis, kad pogimdyminės depresijos gali kamuoti ir tėčius. Iš tiesų, kūdikio gimimas tėčiui gali būti dar stipresnis potyris nei mamai.

Tėtis gali jaustis nereikalingas, ypač jei jam neleidžiama dalyvauti ankstyvoje kūdikio priežiūroje, nes „mama žino geriau“. Kartais būna atvirkčiai, tėtis tarsi pradeda konkuruoti su mama, jis įsitraukia į kūdikio priežiūrą ir namų ruošos darbus taip, kad mama pradeda jaustis šiek tiek išstumta. Abiems tėvams svarbu stengtis pasiekti pusiausvyrą santykyje ir tėvystėje. Vaikai nuskaito visas tėvų emocijas – pajutę tėvų įtampą ją išjaus kaip savo.

Pusiausvyros paieškos nėra lengvos, jos mus lydi, net kai vaikai jau suauga ir palieka namus – tada tariamės dėl santykių su anūkais. Lengviausia mėgautis darna ir harmonija, kai iš anksto susitariame dėl vaikų priežiūros darbų pasiskirstymo. Kuo mažiau reikės dėl visko derėtis jau vaikui gimus, tuo lengvesnė bus buitis, ir tuo mažiau progų – konfliktams.

#1 finansinis indėlis

Auginant vaikus svarbus abiejų tėvų dalyvavimas. Kiekvienai šeimai reikia pajamų ir jas gali į šeimą parnešti vienas iš tėvų arba abu, pagal bendrą susitarimą. Nėra jokių gairių, kurias reikia atitikti, vienintelis kriterijus yra tai, kad susitarimas tiktų abiem tėvams. Susitarus dėl pajamų, svarbu nepamiršti, kad namų ir vaikų priežiūros pareigos turi gulti ant abiejų tėvų pečių. Nebūtinai po lygiai, nebūtinai kiekvieną dieną ar kiekvienoje situacijose, vėlgi svarbu išlaikyti patį principą, kad priežiūroje lygiomis teisėmis dalyvauja abu tėvai, o tarpusavio namų ruošos ir vaiko priežiūros darbų pasiskirstymas yra jų susitarimo klausimas.

# 2 emocinis indėlis

Vaikui svarbu jausti abiejų tėvų dėmesį. Žinoti, kad tėvai pažįsta jo turimus draugus, žino, kas jam kelia nerimą, kokius žaidimus mėgsta žaisti kieme, apie ką svajoja, kur reikia palaikymo, kaip sekasi mokykloje, kas ten domina. Auginant vaikus dviese, galima būti su vaikais paeiliui, keičiantis, ginčus spręsti su vienu iš tėvų, eiti miegoti su kitu, kad prireikus, kitas suaugęs galėtų pakeisti, tą, kuris jau pavargo. Vaikui reikia žinojimo, kad kai jam prireiks, vienas iš tėvų bus šalia, visai nesvarbu, ar tai mama, ar tėtis, ir tuo pačiu labai svarbu, kad vyktų kaita, kad šalia nebūtų visada tas pats vienas iš tėvų, vaikui svarbu žinoti, kad gali pasitikėti abiemis tėvais, kad jie abu bus šalia, kai reikės.

# 3 laiko kartu indėlis

Vaikams nereikia naujausių technologijų ar brangių dovanų. Jokios dovanos ar pramogos niekada nepakeis ir neatstos tikro, šilto ryšio su tėvais. Vaikams svarbiausia leisti laiką kartu su tėvais. Ir visai nesvarbu ar kartu grosite, ar eisite pasivaikščioti, ar žiūrėsite filmą, sportuosite, supsitės žaidimų aikštelėje, piknikausite kieme, žaisite kartu su kaladėlėmis, spalvinsite ar piešite bendrą piešinį, važinėsitės dviračiais, gaudysite drugelius, laikysitės už rankų, gaminsite valgyti. Jeigu vienas iš tėvų dirba, grižus dirbančiam tėčiui ar mamai namo, tai gali būti puiki proga praleisti laiką visiems kartu, bendrystėje, lėtai, pastebint vienas kitą.

# 4 tėčio laiko tik su vaiku indėlis

Labai svarbu suteikti laiko ir erdvės vyrui vienam pabūti su vaikais, be mamos. Tėtis gali skaityti knygeles, apkamšyti prieš miegą, iškrauti indaplovę su vaikais, padėti susiruošti užkandėlę į mokyklą, apsipirkti, ruošti vakarienę su vaikais, kai tuo tarpu mama išeina pasivaiksčioti, ilsisi, sportuoja, skaito knygą viena.

Leiskime tėčiui su vaikais būti taip, kaip norisi jam, kaip norisi jiems kartu. Tas laikas turi būti jų ir apie juos. Tėčiai dažnai laiko prioritetais pramogas ir smagų laiką su vaikais, kai tuo tarpu mamos labiau koncentruojasi į rūpinimąsi vaiko buitimi, palikime laisvę apsispręsti jiems! Kai tėtis aktyvus šeimoje, leidžia laiką su vaikais, domisi jų pomėgiais, yra parama vaikams – pasinaudokime tais momentais ir pasirūpinkime savimi, skirkime laiko sau, pasitikėkime, kad jie abu ras būdų, kai nenusisukti galvos ir pasibūti kartu. Berniukams tėtis yra svarbus vyriškumo pavyzdys, o mergaitėms artimas santykis su tėčiu atneša pasitikėjimo ir saugumo.

Vaikams tėčio palaikymas yra ypač svarbus stresinėse situacijose: kai kažkas nepavyksta, kai negaunamas rezultatas, kai žeidžia aplinka. Mamos tokiose situacijose pačios sureaguoja labai emocingai, joms tarsi skauda už vaiką ir su vaiku. Tėčiai dažnai būna racionalesni, jie labiau išlaiko šaltą protą ir dėmesį kreipia į situacijos sprendimą. Jeigu mamos vaikus moko, kaip priimti jausmus ir kaip būti suprastam ir atjaustam, tai tėčiai moko “o kas po to”, tai yra kaip konkrečiai šitoje situacijose elgtis toliau, ką daryti, kaip ieškoti sprendimų, kaip nesusitapatinti su jausmu ir nepasiduoti bejėgystei.

# 5: darnių ir šiltų santykių šeimoje indėlis

Tėvystė yra taip pat apie vienas kito palaikymą. Mes visigyvename dideliuose kūnuose, o viduje dažnai jaučiamės kaip vaikai. Ir visi tėvystės patarimai, kuriuos norime įgyvendinti su savo vaikais, mes juos visų pirma turime prisitaikyti sau, kaip suaugusiam žmogui. Todėl, kad vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio, o ne iš to, ką jiems sakome daryti, kai mes darome visai atvirkščiai. Jeigu vaikus mokome draugystės, vadinasi turime savo partneryje pastebėti tai, ką jis daro gerai ir būti dėkingais už tai. Beje, tai, ką pastebime, (pagal kažkokį tai kvantinės fizikos dėsnį, iki galo nesuprastą ir nepagrįstą, bet veikiantį, o tai svarbiausia ) dauginasi, vadinasi jeigu pastebėsime, kas mums teikia džiaugsmą, džiaugsmo šeimoje ir turėsim daugiau. Ir šiaip, žmogiška, bet pagyrimas ir pripažinimas veikia geriau, negu kritika. Matydami, kaip tėvai palaiko vienas kitą, vaikai augs turėdami nuostabų pavyzdį praktikoje, kaip būti santykyje su kitu žmogumi, kaip išlaikyti šilumą ir pagarbą, net ir ypatingai, kai nesutariame ir į gyvenimą žiūrime skirtingai.

# 6: palaikymo indėlis

Mes visi mokomės būti tėvais. Iš vaikystės atsinešame tam tikrų įgūdžių, lūkesčių, auklėjimo modelių, bet nebūtinai jie mums tinka auginant savo vaikus, tad gali tektis visko mokytis iš naujo. Be to, niekas negali iš tikrųjų paruošti tėvystei, nes tėvystėje mus iš tikrųjų nuolat ištinka ne situacijos, o emocijos kylančios tose situacijose. O tam žemę iš po kojų išraunančiam jausmų uraganui pasiruošti nelabai įmanoma… Neišvengiamai bus klaidų, būsime pavargę, nusivylę. Kuo anksčiau pasirūpinsime turėti savo aplinkoje erdvę, kurioje galima patikimam žmogui atiduoti visus jausmus, kylančius tėvystėje, kurioje bus, kas saugiai juos priima, išklauso, tuo labiau galėsim tėvyste mėgautis ir joje atsipalaiduoti. Jeigu tai susikuriame ir turime poroje- puiku, jeigu ne, ieškokimės draugų, kitų mamų ir tėčių, tėvų palaikymo grupių – tėvystė niekada nebuvo lengva ją nešantis tik ant vieno žmogaus pečių.

The post Kodėl tėčiai neturi padėti auginti vaikų? appeared first on Tėvai ryšyje.