Niekas negali paruošti jausmui. Tai buvo mano mamystės atradimas.
Kai galvojau, kad bus iššūkių, kad truks miego, kad nespėsiu, kad nežinosiu, kad traumuosiu – skubėjau skaityti visas knygas, klausyti tinklalaidžių pokalbių, registruotis į seminarus, klausti patarimų, lankyti kursų. Pasijaučiau truputėlį tvirčiau, atsipalaidavau. Ir tada atkeliavo motinystė : kūdikio gimimas, pirmas susitikimas, pirma naktis namie, pirmas maudymas, pirmas atpylimas, pirmas vidurių užkietėjimas, pirmas nežindimas, pirmas pilvo skausmas, pirmas nemiegojimas, pirmas nepaaiškinamos priežasties širdį raunantis verkimas ir visas mano tvirtumas ir pasiruošimas sugriuvo…
Kodėl? O gi todėl, kad niekas – NIEKAS – negali paruošti jausmui. Jausmą ir jo begalybę, neapčiuopiamumą, bedugnes galima tik pajusti, kai jis ateina. Neįmanoma jausmo sutalpinti į žodžius, aprašyti, nupasakoti. Neįmanoma paruošti jo gyliui, jį galima tik išjausti.
Visos tos pirmos situacijos nėra baisios savaime, ne jos mus parklupdo ant kelių.
Mus parklupdo jausmas, kuris ateina su situacija. Kaltės, gėdos, bejėgystės, nepakankamumo. Galiausiai pykčio ant pasaulio, partnerio, vaikų, bet stipriausiai ant savęs, kad mums neišeina, kad mes silpnos, kad kažkas su mumis ne taip. Pykčio, kad dauguma iš mūsų neišpildėm sau pačiai duotų pažadų būti gera mama, -ne tokia, kokia buvo mūsų-, o visada atsiduodanti, besišypsanti, rami, mylinti, galinti išbudėti kiauras naktis be miego, vandens, maisto…
Ši mintis – motinystei pasiruosti neįmanoma- gali būti stingdanti, varanti į nerimą, atimanti jėgas. Ir tuo pačiu ji gali atpalaiduoti ir nuraminti. Nes tam, kam negalim pasiruošti, belieka tik likti to kažko tėkmėje ir mėgautis tuo, kas teka šalia mūsų, o visa kita paleisti. Iki šiol prisimenu auklėtojos man parašytus žodžius mokyklos baigimo proga – “nepamiršk grožėtis gėlėmis tavo kelyje, Renata”. Aš šių žodžių gylį pajaučiau tik patapus mama.
Pačios sodriausios gėlių spalvos ir kvapai buvo tie, kuriuos pastebėjau tada, kai mano pasaulis buvo labiausiai panasus į chaosą – nuovargis, nusivylimas savimi, nemiegantys vaikai, vėluojantys rytai, ginčai dėl mokyklos, namų darbų, nenoras atsitraukti nuo ekrano, nukritimai, susižeidimai, nusibrozdinimai, pykčiai, ”išeik iš mano kambario”, “kodėl jau turiu eiti į lovą”…Kai gyvenimo upės vandenys buvo audringi ir srovė nevaldoma, ir nepaisant aplink mane siaučiančios audros, aš sugebėdavau pamatyti dykstančius daigelius, besiskleidžiančius pumpurus, užuosdavau žiedlapių kvapą – tada audros viduryje, audros akyje, stodavo tyla ir ramybė, ant lūpų atsirasdavo šypsena, širdyje – noras apkabinti ir mylėti. Ir taip pat žinojimas – kad viskas vienaip ar kitaip YRA gerai.
Patikėjus, kad motinystei pasiruošti neįmanoma, mes paleidžiame bandymą sukontroliuoti nesukontroliuojama. Ir ši mintis tik kelionės pradžia. Kelionės, kurios vienintelis tikslas keliauti ir mėgautis žmonėmis, su kuriais mes keliaujame.
Naujausi komentarai