Paauglystė atkeliauja nuo 10 – 12 metų. Prasideda brendimas, išsiskiria lytiniai hormonai, keičiasi paauglio psichologinė būsena. Atsiranda noras būti savarankiškiems ir tapatintis su bendraamžiais.
„Paauglystei taip pat būdingi emociniai šuoliai, sprendimų kraštutinumai, negebėjimas įvertinti įvairių rizikų – nuo bandymų mesti mokyklą, užsidirbti pinigų, protestų dėl tėvų bandymų kontroliuoti elgesį iki ankstyvos motinystės bei pritapimo prie nusikalstančių grupių“ – sako psichologė Neringa Jankauskaitė.
Labai svarbu, priėjus šį raidos etapą, kalbėtis SU mūsų vaikais, o ne jiems kalbėti.
Susitarimai ir ribos
Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą.
Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.
Aktyvus klausymas
Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų.
Mums visiems reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“
Laikas kartu
Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo vaikus kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį, tylėti kartu.
Nereiškia, kad jie sutiks su mumis pabūti. BET jie matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.
Tikėti savo vaiku
Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti…Tokiais momentais apima bejėgystė ir nusivylimas. Ir vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti.
Šiuo gyvenimo etapu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikai jau suaugę, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė patys:).
Ko išmoko pasekmės?
Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą nuvešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas.
Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokti gyvenimo pamoką ir suprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad turėtų šalia ko išsiverkti arba garsiai trenkti durimis:).
Naujausi komentarai