Į ką susiveda nuobodulys? Kai žvalgomės aplinkui, ir niekas nedomina. Akys už nieko neužkliūna, rankos nesitiesia, atrodo, kad nėra ką veikti. Ir tada ieškome kažkokios fainos, įdomios, linksmos, iš karto įtraukiančios veiklos.
Ar iš tikrųjų trūksta veiklos, kai nuobodu? Taip! Tik mes ir esame atsakingi už tą veiklą ir jos iniciavimą. Štai stoviu aš vorelėje, laukiu savo eilės oro uoste prie patikros. Nuobodu, nėra ką veikti, galvoju. Iš tikrųjų, ką veikti yra, nėra to, kuris veikia.
Aš pasirenku neveikti. Galėčiau kalbėtis su žmogumi, prieš mane, galėčiau nusirengti paltą ir išsiaiškinti, kaip jis pasiūtas, galėčiau prie sienos daryti pratimus, galėčiau dėti kojas tik ant parketo linijų, galėčiau išmatuoti žingsniais koridoriaus ilgį, galėčiau, o dar kiek daug visko galėčiau…šiame koridoriuje ir šiame laukimo laike.
Bet aš nusprendžiu, kad tas bandymas apsimesti, kad man čia visai nenuobodu, kai aš dideliais žingsniais žirglioju po koridorių ir bandau jį išmatuoti, nieko vertas ir vietoj to ieškau, kas labai greitai duos intensyvaus adrenalino smegenims. Telefonas, skambutis, žinutės, socialinė medija…, kelių sekundžių reikalas ir smegenys jau nirvanoje. Kūnas nurimsta, galva patenkinta, laikas prabėga nepastebimai.
Tik vienas niuansėlis. Kai tik ištraukiame galvą iš ekrano, tas adrenalino pliūpsnis staiga nusileidžia į padus ir mums vėl kaip ir anksčiau nuobodu ir nėra ką veikti. Ir dar, tas laikas, per kurį užsimiršome naršydami, jis nebuvo mūsų. Mes per jį nepailsėjome, dažnai net atvirkščiai, pavargome, susierzinom, nes pilstėm iš tuščio į kiaurą.
Taigi, apie ką aš čia? Tikriausiai apie tai, kad norėdami greito, stipraus, intensyvaus pasitenkinimo mes prasilenkiame su lėtu, giliu, pastoviu buvimu. Pagalvojau apie lašelinę. Ji užtikrina nuolatinį, lašas po lašo, į mūsų kūną tekantį ir mūsų imuninę sistemą palaikanti srautą. Mes nelabai jaučiame,kaip tai mums naudinga, nes vos tik susidaro mažas skirtumas, tarp to, kas yra mūsų organizme ir ko ir kiek turėtų būti, ima ir įkrenta lašelis ir atstato pusiausvyrą.
Mes nepajautėme trūkumo, nepajautėme ir papildymo. Esame daugmaž pastovioje pusiausvyroje.
Nėra euforijos, kaip tada, kai į sistemą patenka didelis kiekis morfijaus, bet nėra ir nuosmukio, kai labai skauda, negera, blogai. Toks pastovus disciplinuotas lašelis po lašelį savo gerbūvio palaikymui. Nelaukiant, kol skaudės, kol sirgsim, kol nesusikalbėsim su šeimyniškiais, kol nematysime prasmės darbuose. Lašinam po lašelį, kai vis dar esam beveik pilni.
Reguliariai po truputį.
Čia geriausias ritmas, kokį žinau.
Ar pažįstate savo lašelius? Maniškiai yra kasdienis savaitės darbo dienų sportas, kasdienis savaitės darbo dienų miškas su Meilute (ir kartais drauge) per pietus, kasdienis savaitės darbo dienų susitikimas su vaikais jų pasaulyje, kasdienis savaitės darbo dienų pasivaikščiojimas po laukus su vyru. Mūsų laikrodiniame laike tai užima kokias 2,5 valandas. Kad jos ten ir liktų, aš naudoju kalendorių, kuriame tai įrašyta šalia kitų dienos susitikimų, darbų, skambučių.
O tada belieka disciplina. Atsiversti kalendorių ir nesiginčijant, su tuo, kas parašyta, daryti lygiai tai, kas ten parašyta.
Naujausi komentarai