Tačiau tuo pačiu, mes tarsi nugręžiame žvilgsnį į kitus ir ieškome, kas ir kaip galėtų situaciją atliepti.

Gal įstatymų kūrėjai galėtų patobulinti įstatyminę bazę ?

Gal psichologai galėtų duoti patarimų, kaip tokių situacijų išvengti ?

Gal reikėtų stipriau apmokyti socialinius darbuotojus ?

Gal privalomi mokymai tėvams ?

Ir tų žmonių, kurie vienaip ar kitaip, galėtų situaciją atliepti bus visą laiką mažiau negu tų, kurie esame paprasti klausytojai ir skaitytojai, ir tokių situacijų liudytojai.

O kaip gi mes ? 

Ar tikrai mes tokiose situacijose esame be vaidmens ?

Kai tragedija jau įvyko, padėti yra be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma. Išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis ir ar tikslingai vaikas buvo paimtas iš mamos tolygu kelerių metų visų šeimos narių psichoanalizei su apytiksliu atsakymu į šį klausimą.

Mes visi gyvename bendruomenėje, nei vienas negyvename po vieną, vakume. Mes visi reguliariai susiduriame su tragedijų užuomazgomis šeimose. Tik joms neduodame dažniausiai atsako, nes atrodo, kad nelabai galime kažką pakeisti. Esame užimti savais reikalais. Negalvojame, kad jau taip blogai.

Sureaguojame tik į kraują. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Kai jau taip blogai, kad apie tai rašo laikraščiai ir kalba televizija. Nemokame reaguoti į neisterinį pagalbos prašymą. Nurašome tai tinginystei, nenorui stengtis, negabumui, perdėjimui, nemokėjimui susitvarkyti.

Kai mama sako, kad pavargusi ir eina iš proto, norisi ją paprotinti, kad susiimtų, nes vaikus augina vieną kartą ir tie metai ims ir prabėgs, ir po to gailėsis, kad nepasidžiaugė vaikais.

Kai kolega sako, kad per greitas jam tempas ir nespėja darbe, pasiūlome užsirašyti į kursus, kuriuose išmoks, kaip planuotis savo laiką ir būti greitesniu.

Kai gatvėje mašinos vairuotojas bando kelis kartus pasistatyti mašiną, ir sustabdo eismą, mes jeigu ne jam, tai visiems kitiems duodame žinoti, kad toks iš viso neturėtų važinėti.

Mes visi esame vieni kitų kaimynai, bendradarbiai, sesės, broliai, draugai, klasiokų tėvai. Mes visi, ta didelė minia, kuri klausosi laidų apie tai, kaip ir kas galėtų šeimų tragedijų situacijas atliepti, turime tiesioginį priėjimą prie tų mamų ir tėčių, kuriems sunku, kiekvieną dieną. Jie gyvena, dirba, važinėja mūsų socialiniame burbule.

Tai yra tie žmonės, kuriems mes patariame susiimti, sakome, kad praeis, vaikai greitai užauga, prašome pasitobulinti ir pakelti kvalifikaciją, kad spėtų su kolegomis, garsu signaliname gatvėje, kad greičiau važiuotų, kai persijungia šviesoforas.

Mums sunku girdėti jų tylų pagalbos prašymą. Mes negirdime pagalbos prašymo iš baimės būti išnaudotiems, kad jeigu jie nedarys, tai mums ant pečių užkraus, iš galvojimo, kad jeigu aš galiu, tai kaip jis negali, iš kito žmogaus matymo per tinginystės prizmę, iš pasimetimo ir kartais nemalonaus savęs atpažinimo to žmogaus situacijoje.

Kai jau bėga kraujas, tada kaip ir aišku, kad tikrai blogai. O visi simptomai iki to – velnias čia žino, gali būti ir kad simuliuoja, tingi. Mes vieni kitus ir save pačius nuolat stumiame link perdegimo. Dar truputį pasistenk, tikrai išeis. Daugiau, greičiau, toliau.

Grįžtu prie mūsų, diskusijų apie tai, kaip padėti, besiklausančiųjų, galios. Mes galime apsidairyti, čia ir dabar.

Kam aplinkui reikia apkabinimo ?

Kam šalta ?

Kas nepamaitintas ?

Kas neišgirstas ?

Viso pasaulio neišgelbėsime. Bet visam pasauliui gal ir nereikia mūsų pagalbos. O kažkokiam konkrečiam žmogui iš mūsų aplinkos palaikymo gali reikėti čia ir dabar.

Ir nebijokime išlepinti kito savo dėmesiu. Nebijokime, kad jis per daug atsipalaiduos.

Aplinkui apstu situacijų ir žmonių, kurie grūdina.

Kreivę reikia atsverti į kitą pusę.

The post Ar reikia paimti vaikus iš mamų? appeared first on Tėvai ryšyje.

Paauglystė atkeliauja nuo 10 – 12 metų. Prasideda brendimas, išsiskiria lytiniai hormonai, keičiasi paauglio psichologinė būsena. Atsiranda noras būti savarankiškiems ir tapatintis su bendraamžiais.

„Paauglystei taip pat būdingi emociniai šuoliai, sprendimų kraštutinumai, negebėjimas įvertinti įvairių rizikų – nuo bandymų mesti mokyklą, užsidirbti pinigų, protestų dėl tėvų bandymų kontroliuoti elgesį iki ankstyvos motinystės bei pritapimo prie nusikalstančių grupių“ – sako psichologė Neringa Jankauskaitė.

Labai svarbu, priėjus šį raidos etapą, kalbėtis SU  mūsų vaikais, o ne jiems kalbėti.

Susitarimai ir ribos

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip mūsų vaikai irgi tame neužtikrintume gyvena. Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą.

Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Aktyvus klausymas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų.

Mums visiems reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“

Laikas kartu

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo vaikus kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį, tylėti kartu.

Nereiškia, kad jie sutiks su mumis pabūti. BET jie matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

https://youtu.be/TeemXeReWUc

Tikėti savo vaiku

Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti…Tokiais momentais apima bejėgystė ir nusivylimas. Ir vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti.

Šiuo gyvenimo etapu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai atrodo nedaryti to, ko prašo tėvai. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikai jau suaugę, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė patys:).

Ko išmoko pasekmės?

Mes visi klystame. Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. Jei mūsų paauglys žino, kad kai jis nespės į autobusą, mes jį į mokyklą nuvešime mašina, tai jis neturės motyvacijos pabusti laiku. Ir sužinoti, į ką panašus pavėlavimas ir visus iš to natūraliai kylančius jausmus ir santykių klasėje peripetijas.

Visi mes norime apsaugoti savo vaikus nuo skausmo. Tačiau geriausias būdas išmokti gyvenimo pamoką ir suprasti, kaip veikia pasaulis, yra leisti paaugliams patirti savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad turėtų šalia ko išsiverkti arba garsiai trenkti durimis:).

The post (Iš)gyvenimo su paaugliais vadovas appeared first on Tėvai ryšyje.

Jų elgesys nuolat bėgioja tarp garsaus „aš jau nebe vaikas“ ir nebylaus „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Lyg ir atpažįstame savo vaiką ir tuo pačiu yra momentų, kai atrodo, kad jau to vaiko, kurį kažkada pažinojome, nebeliko.

Lieka vidinis pasimetimas ir liūdesys, kad nebėra, kaip buvo, ir kad neramu, kaip bus. Ar turime, kur šie jausmai yra priimami ir išklausomi be komentavimo ir patarimų, kur galima saugiai išsikalbėti ir išsiverkti?

Garsiai pasakojantis, jeigu nesuteikiame žodžiams per didelės prasmės, tarp žodžių esančiuose tylos tarpuose galime išgirsti visus reikiamus atsakymus, kylančius iš vidaus.

Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti suvokti, o kas gi jiems kyla iš vidaus.

Apačioje surinkau ir peržvelgiau iš tėvų lūpų surinktas situacijas, kurios dažniausiai kelia konfliktus namuose.

Susitarimų netesybos

„Kodėl nepadarei? Kodėl neparuošei? Kodėl nepasiklojai?“

Kaip mes jaučiamės sutrikę dėl atėjusių pasikeitimų, taip ir mūsų vaikai tikriausiai gyvena nesvarumo būsenoje, kai nori, bet nebūtinai pavyksta atsistoti ant kojų. Kas padėtų paaugliams pasijusti labiau kontroliuojantiems savo gyvenimą? Jų pačių žodžiais sakant – „įtraukimas į namų susitarimų aptarimus“.

Tai nereiškia, kad turime leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.

Nesikalbėjimas, neatviravimas

Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti patys. Dažniausiai mes patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Pasidalinti patirtimi?“

Laiko kartu nebuvimas

Mums priklauso tik dabarties momentas. Ir dabarties momentas turi viską, ko reikia ryšiui su kitais žmonėmis. Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jiems mūsų pasiūlymai patiks, bet mūsų pavyzdžio dėka, paaugliai matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai patiems to norėsis.

Nepasitikėjimo stoka

„Žaidžia vaizdo žaidimus, nedaro namų darbų, paprašėme pagalbos namuose, tačiau namai nesutvarkyti“ – rašo tėvai.

Tokiais momentais sunku pasitikėti. Ir vis tik siūlau rinktis tikėti savo dideliais vaikais. Būti tais, kurie mato, įžvelgia, kas yra už maištaujančio elgesio. Šiuo metu jie ieško savęs, ir tiesiausias kelias į tai kartais yra nedaryti to, ko prašo tėvai.

Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje mūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo atlikti buotyje tų pačių dalykų, kurių kažkada jo prašėme mes.

Įvertinimo trūkumas

Žinau, kartais atrodo, kad nėra ką pastebėti gero. Tačiau čia tik akies taiklumo treniravimo stoka. Visada, visada yra ką pastebėti gero. Mes tik galvojame, kad tai nereikšminga, arba, kad tai savaime suprantama. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama.

„Sūnus įėjo į virtuvę ir nusišypsojo, praleido pro duris, pasidėjo kelnes ant lovos, paklausė, iki kada gali eiti pas draugus, išliko telefoniniame ryšyje, patikslino, kad vėluos, užėjo į virtuvę grįžęs pasisveikinti, valgė kartu, paprašė važiuoti į parduotuvę, papasakojo kažką iš mokyklos ar draugų gyvenimo, pastebėjo, kad mes liūdni…“.

Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.

Tėvai sako vienaip, o daro kitaip

Deja, ir tuo pačiu, kaip gerai, kad stipriausiai mes vieni kitus veikiam pavyzdžiu.

Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu sportuojame, jie gyvens šalia sportuojančio žmogaus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Jeigu skaitome, jie mato pasitenkinimą ir ramybę, kurią mums atneša ši veikla. Jeigu einame miegoti anksti, jie žinos, į ką panašus pailsėjęs žmogus.

Jeigu keičiame darbą ir dėl to savęs nekritikuojame, vaikai matys, kad savęs paieškos yra gyvenimo dalis, niekas iš anksto nieko nežino, ir sužinome tik bandymo būdu.

Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo. Nieko nėra patraukliau už tvirto ir laimingo žmogaus pavyzdį.

The post Ką paaugliai galvoja apie tėvus appeared first on Tėvai ryšyje.

Nesu šventusi šitos dienos kartu su tėčiu kiekvienais metais. Kai gyvenau Paryžiuje, ir Briuselyje, ne visada grįždavau. Iš esmės man visą laiką buvo nesuprantama, kaip viena diena metuose gali būti reikšmingesnė už visas kitas dienas.

Aš suprantu, kad tai simbolis, ir tuo pačiu jaučiu, kaip tai gali įpareigoti rodyti dėmesį ir demonstruoti santykį vienokia ar kitokia forma tą dieną. Panašiai, kaip mamos diena, Kalėdos, ar gimtadieniai.

Taigi, šiandien noriu rašyti ne apie tėvo dieną, o apie mano tėtę. Žmogų, be kurio šios dienos nebūtų.

Mano tėtė mums, artimiesiems, visą gyvenimą buvo stiprus. Ir tai aukštai užkelia kartelę visiems kitiems, mano gyvenime sutiktiems vyrams. 

Kai mano sūnus buvo jaunesnis, jis diedulį vadindavo “visų galų meistras”. Mano tėtė visada viską žinodavo ir mokėdavo. Gal ne apie visą platųjį pasaulį, bet apie mūsų kasdienybės pasaulį – tai tikrai. Nebuvo gedimo namuose, kuris nebūtų jam paklusęs. Nebuvo atsakomybės, su kuria jis nebūtų susitvarkęs.

Niekada nekvestionuodavo pareigos. Jeigu reikia – bus padaryta. Žinau, kad tai gali visaip pasisukti, bet šiandien noriu apie tai kalbėti per begalinį saugumo ir pasitikėjimo jausmą, kurį ši savybė atneša šeimai.

Tėtė visada turėjo alkį kelionėms. Vis dar regiu pirmas mūsų šeimos keliones salotinės spalvos Žiguliais.

Jis turėjo drąsos imti iš gyvenimo daugiau, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo duota. Prisimenu, kai dar tais senais laikais iš Jugoslavijos parvežė pirmus džinsus.

Tėtė visada buvo iniciatyvus. Sodinome rūsyje kopūstus ir juos pardavinėjome, statėmės patys pirtį, lakavom namo medines sienas.

Pirmas aplankytas laukas Dzūkijoje po kelių metų tapo dabartiniais tėvų namais.

Mes daug visi kartu žaisdavom kortomis. Tūkstantį, šešiasdešim šešias, kiauliaganį.Ir visada, visada, tėtė kvatodavosi, iš to kaip jam nesiseka žaisti. Iki šiol juokiasi, kai vakarais, suguldę anūkus, jau visi suaugę sėdame prie stalo ir žaidžiame Uno arba Pokerį.

Kai pasakoju tėtei apie mišką, kur mes su Meilute einame rytais, matau, kaip jis mano pasakojimuose atpažįsta save. Jis miške irgi dažnas svečias. Matau, kad jo akys žino, apie ką aš – atpažįsta miške patiriamą pilnatvę, kai geriau jauti save, kai viskas, kas tikra, iškyla į paviršių. Kai esi vienas pats su savimi. Bet nesijauti vienišas, jauti ramybę ir sotumą širdyje.

Prisimenu savo pirmą mokyklos kelionę į Prancūziją, ir jos tada neįsivaizduojamai didelę kainą posovietinei valstybei. Vis dar girdžiu tėtę sakantį “gerai”.

Tiesą sakant, neprisimenu, kad esminiams dalykams tėtė kažkada nebūtų pasakęs “gerai”.

Nežinau, kaip aš jį išsirinkau, sėdėdama ant debesėlio, prieš 43 metus, prieš ateidama į šią žemę.

Tik žinau, kad jeigu reikėtų rinktis iš naujo, vėl ir vėl pasirinkčiau jį. 

The post Laiškas Tėtei! appeared first on Tėvai ryšyje.

Visoms mamoms, kurios šiandien lanko savo mamas

-jei važiuoji pas mamą su drebančia širdimi, nes taip nenori, kad ir vėl susipyktumėte

-jei taip norisi bendrystės ir šilumos, bet žinai, kad užteks vieno komentaro ir širdis vėl apsiverks 

-jei pati jau esi mama, bet nuvažiavus pas mamą staiga vėl esi priversta būti maža ir klausyti 

-jei visa siela nori ilsėtis šalia mamos, bet neišeina, nes kūnas įsitempęs 

-jei lūkesčiai šiai (ir ne tik) dienai, neatitinka tikrovės

Prisiminti, kad mums abiems duotas savas kelias.

Abu jie vienodai vertingi, nes tik būdami šalia vienas kito jie duoda perspektyvą ir reljefą

Jeigu mūsų mamos galėtų kalbėti, jos mums pasakytų :

„Man šiame gyvenime neišėjo praregėti ir išgydyti savo žaizdų. Bet tau bus kitaip. Aš jaučiu, kad tu matai tai, ko aš negalėjau ar nedrįsau pamatyti. Tavo siela jautri ir tu drįsti tai parodyti aplinkiniams. Tau skauda ir tu verki, netramdai ir neslepi ašarų. Tavo gijimas bus dovana tavo vaikams. Tavo gijimas išgydys ir mano sielą, tik jau kitame pavidale ir kitame laike. Ačiū!“

Su mamos diena 

The post Mamos diena appeared first on Tėvai ryšyje.

Neigiama mintis apie mane pačią “aš esu bloga mama” taip pat reiškia, kad

• aš esu atsakinga ir rūpestinga mama, ir man rūpi, kaip vaikai jaučiasi šalia manęs
• esu motyvuota padaryti bet ką, kad tik mano vaikai būtų laimingi.
• ši mintis mane skatina ieškoti naujų sprendimų būdų.
• aš kelis kartus pagalvoju, prieš darydama, nes nenoriu suklysti.
• ši mintis yra geriausias įrodymas, kaip stipriai aš myliu savo vaiką.
• kaltės jausmas atskleidžia mano atsakomybės jausmą šeimoje.
• kaltės jausmas yra įrodymas, kad aš į mamos vaidmenį žiūriu rimtai.
• kaltės jausmas parodo, kad aš turiu vidinį moralės jausmą.
• pykčio jausmas padeda geriau suprasti, kas slepiasi už jo.
• mano pačios neigiamos mintys padeda geriau suvokti kitų žmonių skausmą gyvenime.
• liūdesys, kurį jaučiu, suartina su mano vaikais, kai jie liūdi.
• normalu, kad man liūdna, būtų keista, jeigu kai vaikams sunku, aš jausčiausi laiminga.
• mano jausmai rodo, kad man rūpi mano vaikų laimė.
• mano nerimas man padeda išlikti budria, kad galėčiau pastebėti tikrą pavojų.
• mano nerimas yra meilės išraiška – man ir mano vaikui- mums abiems reikia saugumo.
• neadekvatumo jausmas mamystėje mane verčia pasitempti.
• neadekvatumo jausmas rodo, kad aš esu sąžininga ir pripažįstu savo trūkumus.
• bejėgiškumo jausmas padeda pripažinti, kad yra neįveikiamų, ne mano jėgoms darbų.
• beviltiškumas padeda susitaikyti su realiu pasauliu, kur visko neįmanoma sukontroliuoti.
• mano nusivylimas rodo, kad aš nesislepiu nuo tiesos, nes aš daug ką išbandžiau, ir ne viskas suveikė. O kartais niekas.

Tikriausiai, noriu tik prisukti “aš esu bloga mama” minties garsą galvoje. Bet pačią mintį pasilikti.

The post Odė Mamai appeared first on Tėvai ryšyje.

Kas tame ironiško?

O gi tai, kad intelektualiai priimame, kad visi gali mokytis nuolat, tačiau to mokymosi rezultato socialiniuose tinkluose matyti nenorime. Norime, kad ir toliau galėtų pasisakyti tik tie, kurie tarp 19 ir 25 metų gavo diplomą, ir tik to diplomo ribose.

Visa kita apspręsim kaip savamokslį gyvenimo guru sindromą.

Tačiau!

Mes gyvename laikais, kuriems niekas neruošė jokiame universitete.

– Kokia jūsų profesija? Fotografas. Kuriu nuotraukas dirbtinio intelekto pagalba (ne pagal diplomą).

– Kokia jūsų profesija? Vertėjas. Verčiu tekstus su atminties programų pagalba (ne pagal diplomą).

– Kokia jūsų profesija? Influenseris. Turiu minią žmonių, kurie manęs klauso (ne pagal diplomą).

Studijos rodo, kad ateinančio dešimtmečio profesijos bus tokios, kurių šiandien dar nėra. Kad Alfa kartos vaikai dirbs 60% darbų, kurių šiai dienai dar nėra sukurta. Ateities profesijos bus gerovės vadybininkas, gyvenimo supaprastintojas, miesto ūkininkas, socialinių tinklų psichologas.

Kuris iš universitetų yra įsirašęs šias profesijas į savo studijų programą?

Mes gyvename pasaulyje, kuris keičiasi greičiau, negu mes spėjame kojas apšilti. Daug ko mes nesuprantame. Tik jausmas toks, kad garsiai kalbančių žmonių vis daugiau ir daugiau. Kažkada pagalvojau, kad kiekvienas iš mūsų šiais laikais turime savo televiziją arba radijo bangas. Nenuostabu, kad garso daug ir kad jį norisi sumažinti, arba iš viso išjungti.

Dar pagalvojau, o jeigu iš socialinių tinklų išimtume nuotraukas ir visus kitus vizualus? Paliktume tik tekstą. Tikriausiai 99% žmonių nustotų ten eiti. Ir visi gyvenimo guru postai nebeerzintų, pasidarytų nuobodu juos skaityti.

Vėl gi, kodėl?

Nes labiausiai visame kame erzina vizualai. Pagal kuriuos mes apsprendžiame, kas jis toks, kad man aiškintų, kaip gyventi. Pienburnis. Dirbtinos lūpos. Net ryte su makijažu. Nieko nebaigęs. Lengva jam kalbėti, tiek uždirbant.

Niekas nekaltas, kad vizualai erzina. Arba, kad jie mus pastūmėja teisti tą, kuris rašo. Esam, kas esam – žmonės, o žmonės teisia, pavydi, susierzina, klysta…Ir tuo pačiu myli, džiaugiasi, palaiko, užtaria.

Neseniai į namus buvo atėjęs santechnikas, pridarė daugiau bėdos negu naudos, užtruko, kol susiradome gerą. Bet nei vieno iš tų pirmų atėjusių savamoksliais neišvadinome. Ar būčiau pagalvojusi, kad jie savamoksliai, jeigu turėtų socialinius tinklus ir ten vestų pamokėles apie santechniką? Taip! Ar jie dėl to yra savamoksliai santechnikos guru? Nežinau.

Berašydama priėjau dar vienos išvados. Tikriausiai labiausiai erzina socialiniuose tinkluose, kad žmonės dalinasi garsiai savo patirtimi ir gyvenimu, kol jį patiria.

Kaip jums?

Juk visai ne taip mus mokė mokykloje. Mokykloje gali įgarsinti tik teisingą atsakymą ir tik iš pirmo karto. Garsiai pasakyti ir suklysti tolygu dvejetui. Ir tai, kad socialiniai tinklai suteikė visiems galimybę dalintis savo gyvenimo atsakymų ieškojimo procesu labai erzina visus buvusius pirmūnus. Tame tarpe – ir mane 

Nes dalinamasi iš esmės procesu, o tai reiškia klaidomis. “Prieš metus visai kitaip rašė, matai, kaip meluoja”. O iš tikrųjų surasti, o ne atmintinai išmokti teisingą atsakymą, užtrunka dienas, mėnesius, ar net metus. O kartais ir visą gyvenimą.

Ir tas buvusių pirmūnų protas ieško neatitikimų tarp nuotraukos, ir teksto, ir žmogaus gyvenimo būdo, ir amžiaus, nes dažnai taip ir yra. Tačiau tai nereiškia nieko kito, kaip kad tas žmogus ieško savo gyvenimo atsakymų ir dalinasi procesu viešai. Nes turi savo radiją Spotify ir savo televiziją FB arba IG.

Bet tuos kanalus užsiprenumeruojame juk mes patys. Kaip savo pasakėčioje rašė Fontaine,

“Mon bon Monsieur,
Apprenez que tout flatteur
Vit aux dépens de celui qui l’écoute.”

Vertimas laisvas – “Saldžialiežuviautojas gyvena tik dėka tų, kurie jo klausosi”.

Jeigu iš teksto pasirodė, kad man lengva su socialine medija, tai iš karto skubu pataisyti. Man sunku su socialine medija. Ji mane dažnai vargina, sukelia pavydo, neadekvatumo, savikritikos jausmus.

Stengiuosi gyventi kitur. Šiandien ryte kepiau duoną.

Ir dažniausiai gyvenu filosofiškai. Kai sakė Voltaire :

“I disapprove of what you say, but I will defend to the death your right to say it”

Ačiū tiems, kas perskaitė iki galo. Rašiau visą rytą 

The post Kas labiausiai erzina socialiniuose tinkluose? appeared first on Tėvai ryšyje.

Nick pristatomas, kaip žymiausias pasaulio motyvatorius, žmogus, gimęs be rankų ir kojų, kilęs iš Serbijos, augęs Australijoje, gyvenantis Amerikoje, auginantis keturis vaikus, filantropas, tikintis, stiprus.

O koks Nick užkulisiuose? Tam reikia išimti visus ką tik paminėtus būdvardžius, apibūdinimus, epitetus, visa tai, kas išvardinta per kablelį. Jeigu iš teksto išimame “žymiausias pasaulio motyvatorius, gimęs be rankų ir kojų, kilęs iš Serbijos, augęs Australijoje, gyvenantis Amerikoje, auginantis keturis vaikus, filantropas, tikintis, stiprus” – lieka tik vienas žodis.

Ž M O G U S.

Toks Nick užkulisiuose. Labai labai žmogiškas.

– Besiilgintis savo šeimos ir vaikų, kai keliauja

– surimtėja prieš filmavimą, mintyse kaupiasi

– pavargsta nuo nuolatinio dėmesio

– juokiasi, kai erzinu dėl jo amžiaus

– žiovaujantis, nes didelis laiko skirtumas

– nori asmenukės su sniegu

– geranoriškas, su visais sutinka fotografuotis

– jo meilės kalba – apkabinimai

– džiaugiasi, kad keliauja visada su tuo pačiu lydinčiu asmeniu

– atviras, pasakoja, kas jam svarbu gyvenime

– mėgsta tylėti, būdamas šalia kitų žmonių, nors galvoje, sako, tylu būna retai

– mėgstamiausias vaisius – bananas

– dažniausiai vartojamas žodis – ačiū

Kalbėjomės daug apie šeimą ir vaikus. Paklausiau Nick, ar norėtų pakalbėti mano laidoje apie savo santykį su tėvyste viešai.

Ir vėl – paprasčiausiai žmogus. Atsakė, kad nežino, kad niekada to nedarė. Norintis pabandyti, galvojantis apie tai, ir tuo pačiu dvejojantis, neužtikrintas.

Kai atsisveikinome, Nick palinkėjo Dievo palaimos man ir mano šeimai. Jis – giliai tikintis. Padovanojau jam žalio gintaro kryželį, vilties ir tikėjimo iš Lietuvos.

The post Kuo esame, kai niekas nemato? appeared first on Tėvai ryšyje.

Kad suspėčiau į susitikimą su savim. Arba kitaip tariant, kad padaryčiau viską, ką reikia ir tada jau galėčiau gyventi.

Tačiau, tais atvejais, kai suspėdavau, pastebėjau, kad susitikti su savim, grynai egzistencialiai, nėra kažkas ypatingo. Kad joks pilnatvės jausmas neaplanko, netgi atvirkščiai, kažkaip jaučiasi tuščia aplink.

Pastebėjau, kad vis dėl to geriausia save jaučiu, kai mano kūnas yra vienokioj ar kitokioj išraiškoj. Rankos lysvėje, kojos ant miško tako, pirštai ant peilio, smulkinančio morkas, nosis ką tik ištrauktuose skalbiniuose, veidai vėjo glamonėse.

Labiausiai su savim susitinku buities veiksme. Tai kaip čia gaunasi? Aš skubinu visus tuos buities momentus, kad tik greičiau pasibaigtų, ir tuo pačiu, kai buitis pasibaigia, kažko liūdna, nėra ką veikti, tarsi nejausčiau savo gravitacijos centro. Be centro, svorio ir prasmės.

Jau keli metai, kaip esu eksperimente. Į kalendorių įsirašiau po vieną paprastą buities veiksmą, kuriam duodu valandą. Iš pradžių labai baisu, nes noriu nuolat tikrintis laikrodį, nes na gi viska reikia pabaigti skubiai, nes turiu suspėti… jau viršuje paaiškinau kur.

Bet po truputį smegenys apsiprato, suvokusios, kad vakarienei pagaminti turiu valandą. Ir kad tai yra daug laiko. Tiek daug, kad aš ne tik kad galiu sau leisti improvizuoti, bet ir turiu laiko akis paganyti į katiną, kuris išsimiegojęs ateina užkrimsti šalia. Aš galiu jį murkiantį paglostyti, po to nusiplauti rankas, pamatyti ant kriauklės stovintį kremą ir juo pasitepti rankas, vėl grįžti prie sriubos virimo. Tada į virtuvę įlekia vaikai “ mama, dar ne namo?”, sakau, dar ne. Ir abiems įduoda po traputį, nes iki vakarienės dar valanda. Surinku “myliu” ir vėl sau kuičiuosi su sriuba, nes žinau, kad turiu laiko. Turiu laiko gyvenimui va dabar!

Aš šiame eksperimente pastebėjau, kad davus sau laiko atsiduoti paprastam buities momentui, tas momentas nusidažo sodriausiom gyvenimo spalvom! Mes jį matom, jaučiam, užuodžiam, liečiam, girdim!

Vakar važiavau į parduotuvę dviračiu, prabanga, kurią galiu sau leisti, nes kalendoriuje įrašyta “apsipirkti valanda laiko”. O ne 15 min greitai nulėkus su mašina. Aš matau, kaip kyla ir leidžiasi koja ant pedalo, aš jaučiu vėją ant žandų, aš matau debesis danguje, aš girdžiu virš galvos kylančius lėktuvus. Skubėdama aš būčiau susikoncentravusi į greitį, rezultatą, į tai, kas manęs laukia po to. Žinodama, kad turiu valandą, aš paprastai ir natūraliai, be jokių ypatingų pastangų, susikoncentruoju į gyvenimą aplink mane.

Tai štai tokie atradimai. Davus sau laiko, elementariausiai buičiai, mus ištinka GYVENIMAS. Mes atrandam prasmę. Mes jaučiam tykų džiaugsmą, ramybę. Paprasčiausiai mindami dviračio pedalus. Arba rinkdami po namus išmėtytus daiktus. Tame momente, jeigu mes jo nenuvejam skubėdami, yra tiek dauuuuuug pilnatvės.

Kviečiu pabandyti patiems ir pasidalinti savo atradimais.

The post Kur dingsta mūsų laikas? appeared first on Tėvai ryšyje.

Ar iš tikrųjų trūksta veiklos, kai nuobodu? Taip! Tik mes ir esame atsakingi už tą veiklą ir jos iniciavimą. Štai stoviu aš vorelėje, laukiu savo eilės oro uoste prie patikros. Nuobodu, nėra ką veikti, galvoju. Iš tikrųjų, ką veikti yra, nėra to, kuris veikia.

Aš pasirenku neveikti. Galėčiau kalbėtis su žmogumi, prieš mane, galėčiau nusirengti paltą ir išsiaiškinti, kaip jis pasiūtas, galėčiau prie sienos daryti pratimus, galėčiau dėti kojas tik ant parketo linijų, galėčiau išmatuoti žingsniais koridoriaus ilgį, galėčiau, o dar kiek daug visko galėčiau…šiame koridoriuje ir šiame laukimo laike.

Bet aš nusprendžiu, kad tas bandymas apsimesti, kad man čia visai nenuobodu, kai aš dideliais žingsniais žirglioju po koridorių ir bandau jį išmatuoti, nieko vertas ir vietoj to ieškau, kas labai greitai duos intensyvaus adrenalino smegenims. Telefonas, skambutis, žinutės, socialinė medija…, kelių sekundžių reikalas ir smegenys jau nirvanoje. Kūnas nurimsta, galva patenkinta, laikas prabėga nepastebimai.

Tik vienas niuansėlis. Kai tik ištraukiame galvą iš ekrano, tas adrenalino pliūpsnis staiga nusileidžia į padus ir mums vėl kaip ir anksčiau nuobodu ir nėra ką veikti. Ir dar, tas laikas, per kurį užsimiršome naršydami, jis nebuvo mūsų. Mes per jį nepailsėjome, dažnai net atvirkščiai, pavargome, susierzinom, nes pilstėm iš tuščio į kiaurą.

Taigi, apie ką aš čia? Tikriausiai apie tai, kad norėdami greito, stipraus, intensyvaus pasitenkinimo mes prasilenkiame su lėtu, giliu, pastoviu buvimu. Pagalvojau apie lašelinę. Ji užtikrina nuolatinį, lašas po lašo, į mūsų kūną tekantį ir mūsų imuninę sistemą palaikanti srautą. Mes nelabai jaučiame,kaip tai mums naudinga, nes vos tik susidaro mažas skirtumas, tarp to, kas yra mūsų organizme ir ko ir kiek turėtų būti, ima ir įkrenta lašelis ir atstato pusiausvyrą.

Mes nepajautėme trūkumo, nepajautėme ir papildymo. Esame daugmaž pastovioje pusiausvyroje.

Nėra euforijos, kaip tada, kai į sistemą patenka didelis kiekis morfijaus, bet nėra ir nuosmukio, kai labai skauda, negera, blogai. Toks pastovus disciplinuotas lašelis po lašelį savo gerbūvio palaikymui. Nelaukiant, kol skaudės, kol sirgsim, kol nesusikalbėsim su šeimyniškiais, kol nematysime prasmės darbuose. Lašinam po lašelį, kai vis dar esam beveik pilni.

Reguliariai po truputį.

Čia geriausias ritmas, kokį žinau.

Ar pažįstate savo lašelius? Maniškiai yra kasdienis savaitės darbo dienų sportas, kasdienis savaitės darbo dienų miškas su Meilute (ir kartais drauge) per pietus, kasdienis savaitės darbo dienų susitikimas su vaikais jų pasaulyje, kasdienis savaitės darbo dienų pasivaikščiojimas po laukus su vyru. Mūsų laikrodiniame laike tai užima kokias 2,5 valandas. Kad jos ten ir liktų, aš naudoju kalendorių, kuriame tai įrašyta šalia kitų dienos susitikimų, darbų, skambučių.

O tada belieka disciplina. Atsiversti kalendorių ir nesiginčijant, su tuo, kas parašyta, daryti lygiai tai, kas ten parašyta.

The post Ką daryti, kai nuobodu? appeared first on Tėvai ryšyje.